The Colours of Bubbles pirmą žiemos dieną išleidžia ir dovanoja truputį mistišką ir sunkesnę dainą - Phoenix, kuri smarkiai skiriasi nuo senesnės vyrukų kūrybos. Tie, kurie lankosi jų koncertuose tikriausiai nenustebs, nes daina yra grojama nuo pirmojo EP išleidimo, tačiau jiem siūloma net trys remixai: Golden Parazyth, Eatyourwork vs Fingus ir grupės klavišininko - M. Pūgos. Kaip reikia reaguot į iš indie muzikos pagamintus remixus nelabai žinau - nuspręsti teks jums patiems. Singlą seka keli koncertai Estijoj ir Latvijoj, o mes laukiam pirmojo klipo ir keleto koncertų Lietuvoj.
Enjoy. Parsisiųsti dainas galite iki pirmadienio iš www.cob.lt
Tačiau, jam skauda gerklę. Minimalus bajerių kiekis. Blaivas. Kartais lūžtantis balsas - nieko tokio. Juk Tomas geriau žino.
Mira neaiškiai vėluoja. Nežinau, kiek vėluoja, kiek čia planas buvo Tomui pradžioj groti vienam. Kaltas Gerumas, We Could Have It All, Kuti Kuti, Juokas Pro Ašaras, Lūkesčiai ir Pasiekimai, Anykščių Vynas, nauja Visos Miesto Prostitutės versija - Manęs Nebėra (Mylimas Tėvas ir Sūnus). Savotiška romantika, intymumas, kartais liūliuojantis liūdesys, akys krypstančios tik į Tomą. Mažiau žinomos, mostly lietuviškos, dainos, kurių aranžuotės paprastos, tačiau lyricsai priverčia šiurpuliukais nusėti ne vieno žmogaus kūną.
"Atsisekit liemenėles ir pasitaisykit higieninius įklotus" (ar kažką panašaus) praneša Tomas ir į sceną pakviečia Miroslavą. Publika šėlsta, Mira pasiima elektrinę gitarą ir mes pasineriam į nostalgiją. Lisa. Foreign Policy. Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai. Round and Round. Follow you. When There’s Nothing Left. So What. I’ll Burn Your House On Sunday Morning. Absoliutus susimąstymas. Sėdi ir lauki, kada, NA KADA GI, į sceną įžengs Erikas ir Vladas. Kai kurie iš žmonių juk ne sėdėjo, o negailėdami savęs šokinėjo pagal Gravel elektrines gitaras 2008m. balandžio 19d. toj pačioj salėj. Dabar jie tiesiog sėdėjo ant kilimo ir mėgavosi ½ Gravel.
Bisas. Visi atsistoja ir net nežada atsisėst. Aš Išpjoviau Tavo Širdį kaip visada nuostabiausia, kad ir kaip banalu. Bet gražu, kai visi dainuoja. Mes su Milda stangiamės nedainuot per tas lietuviškas, nes paskui youtube’ėj ant mūsų rėkia. O Tomas paskui sako, kad nusivylė visišku pirmos eilės apatiškumu ir nepadėjimu dainuot. Anyway. Kaltas Gerumas aranžuotė su Mira - užskaitom. No Contradiction - “Nauja Gravel daina” - štai kiek nedaug reik pasakyt Tomui, kad jis paverstų mus naivuoliais, kurie vis dar tiki atsikūrimu.
Man, asmeniškai, tobulas planas būtų: solinis lietuviškas Tomo albumas ir iškart Gravel atsikurimas. Taip, galbūt GRAVEL Grįžk Facebook’o page’e aštuonišimtai fanų tėra tik skaičius, o muzika Lietuvoje išliks labdaringa, aš tikiu, kad bent 500 žmonių tai daug reikštų. Ar aš naivi? Manyčiau, kad taip. Vis tiek viltį nusinešim į kapus.
Tomo albumo reikia, nes tos lietuviškos dainos ne tik šiandien margino mano lietuvių sąsiuvinio paraštes, bet ir todėl, kad tai pagaliau būtų bent kažkoks lietuvių pasąmonės išjudinimas, lašelis Sex Pistols kritikos. Kažkas, ko tikriausiai negrotų net Opus3, bet paaugliai atrastų ne tik AITŠ. Tai atsiduoda Ashcroftu, bet šitos dainos privalo išlikti.
In conclusion, koncertas buvo trumpas (1.30h), bet įspūdį paliko, kas be ko. Netgi ta juokinga pirma eilė šįkart buvo tikrai juokinga bent jau pradžioje, kai Tomas išėjo ir visos tokios: “OMG, tai kai sukūdęs”. Tomai, nelikote nepastebėtas. O Mirai ovacijų niekas negailėjo. Aš kartais susimąstau, kodėl jis nedaro naujos veikos. Arba, jeigu atsikurtų Gravel, gal jis įdainuotų kokią dainą. Visai kaip su Gallagheriais ir revoliuciniu antru albumu.
Sveiki, mieli draugai, skaitytojai ar šiaip random žmonės. Prie šio faino būrio prisijungiu aš, Živilė, internete žinoma kaip LabTwat (neklauskit, ką mano nick’as reiškia, neaiškinsiu:D)
Pirmajam savo blynui pasirinkau Ladytron naują darbą ‘Gravity The Seducer’. Neatsitiktinai, nes šis albumas išėjo tik rugsėjo 13 dieną ir šiaip, Ladytron yra mano bene mėgstamiausia grupė, neslėpsiu :D
Ladytron yra britų grupė (kilusi iš Liverpool, kaip ir The Beatles, yay), kurianti elektroninę muziką, kurioje galima aptikti ir shoegaze, electroclash bei new wave elementų.Išpopuliarėjo su tokiomis dainomis kaip ‘Seventeen’, ‘Playgirl’ ir ‘Destroy Everything You Touch’.
Šis albumas – jau penktasis grupės diskografijoje (jei skaičiuotume ir ‘Best Of’, tai būtų šeštasis), mano labai labai lauktas ir trokštas, nes per porą metų atsiklausiau jų diskografijos ir labai norėjosi kažko naujo. Pati grupė savo albumą apibūdina kaip baroque’n’roll žanro kūrinį. Ir išties, taip ir yra.
Pirmasis albumo singlas buvo išleistas dar 2010-aisiais – buvo įtrauktas į kompiuterinio žaidimo FIFA 11 (jų soundtrackai visada geri būna) garso takelį. Turiu pripažinti, pirmąkart paklausiusi šios dainos, nebuvau sužavėta, tik po kelių klausymų ji man ėmė patikti ir iki šiol patinka.
Pirmoji daina albume – ‘White Elephant’. Pirmos 30 sekundžių man buvo ‘nnnnuu nelabai...’, tačiau tik išgirdusi vokalistės Helen Marnie balsą (kuris, mano nuomone, yra dieviškas:D), dainuojantį ‘surrender with me’, pasidaviau. Aukšti sintezatoriaus garsai suteikia dainai paslaptingumo ir kažkuo primena vargonus.
Antroji – ‘Mirage’ – my personal favourite. Greičiausiai nepavyks šios dainos įvertinti objektyviai...Pradžioje tipiniai sintezatoriaus garsai, būdingi ne vienai šios grupės dainai, ir lyriksai, ak, lyriksai.
‘Holding hands with the mirage You don’t listen, You do not exist’.
Itin paslaptingai skamba back-vokalistės ir klavišininkės Miros Aroyo ūkavimas, dainuojant Helen. O dainos pabaigoje, Helen kartojant ‘holding hands with the mirage’, sintezatorius, Miros ūkavimas, balsų pasikartojimas skamba tiesiog tobulai, šitos dainos klausydavau per audras :D
Trečioji ‘White Gold’ man asmeniškai nelabai patinka, melodija tokia gan aštri, nors Helen balsas atrodo toks tolimas ir sukuriamas paslaptingumo įspūdis, kurį aš itin mėgstu, ir šios eilutės: ‘Gold, you will always come to me With the power of deception Gold won't ever comfort me The color of deception’
Man skamba nelabai harmoningai.
Ketvirtoji daina albume yra pirmasis naujojo albumo singlas ‘Ace Of Hz’, išleistas dar ‘Best Of’ dainų rinkinyje. Po pirmo klausymo galbūt ir nesužavėjusi, bet po antro tikrai patikusi. Ypač tas perėjimas iš pirmojo priedainio į ‘Draw closer to me’, labai švelniai ir subtiliai.
Penktoji daina – instrumentalinė ‘Ritual’. Pirmąkart klausydama šios dainos vis laukiau dainos žodžių, kol po minutės supratau, kad čia instrumentalinė daina, kas mane nuvylė. Melodija tikrai gera, ir norėtųsi išgirst Helen balsą, nes daina dabar kažkokia neišpildyta. (galbūt čia ir dėl to, kad ne itin mėgstu instrumentalus :D)
Šeštojoje dainoje ‘Moon Palace’ išgirstame Mirą Aroyo, kuri yra bulgarė, todėl jaučiamas šioks toks akcentas, kuris skamba taip šiurkščiai, bet jis tinka visoms dainoms, kurias dainuoja Mira. Tokių nėra labai daug, tačiau jos visos išsiskiria tokiu šalčiu, dvelkiančiu iš jų. Ši daina – ne išimtis.(gerąja prasme)
Septintoje albumo dainoje 'Altitude Blues' taip pat dainuoja Mira. (Jei klausa manęs neapgauna, girdžiu ir Helen). Tiesa, tai labiau primena kalbėjimą, o ne dainavimą, tai Mirai yra gan būdinga. Prisipažinsiu, nors ir Miros balsas yra toks egzotiškas ir hipnotizuojantis, man labiau patinka Helen balsas, ir šitoj dainoj, kurios melodija tiesioghttp://www.blogger.com/img/blank.gif magiška, norėtųsi Helen. Oh well :D
Aštuntoji – singlas ‘Ambulances’, pirmosiomis sekundėmis buvo benuviliąs, nes tas dažnas būgnų mušimas ne itin sužavėjo. Kol neišgirdau Helen balso, kuris šitoj dainoj yra (aš turbūt per dažnai vartoju šį žodį) DIEVIŠKAS. Nepabijosiu šio žodžio, balsas išties skamba magiškai, toks jausmas, lyg būčiau ant snieguoto kalno viršūnės.
Devintoji – ‘Melting Ice’, iškart užburianti balsu, kuris sklinda nežinia iš kur. Puiki daina klausyt per audras, kai žaibuoja ir lyja. Ir dainos žodžiai man iotin patinka ‘Hide you, not seek you or flee here I must, before you can melt down my iceberg of trust’. Pačio albumo viršelis puikiai iliustruoja tai, kaip aš jaučiuos, klausydama šios dainos.
Dešimtoji – vėl instrumentalinė ‘Transparent Days’, kuri man ne prie širdies, tai net nežinau, kaip objektyviai ją pateikti. Spręskit patys :)
Vienuoliktoji daina – ‘Ninety Degrees’ – vėl tobulas ir dieviškas Helen balsas ir vėl aš jaučiuosi tarsi pasiekusi Himalajų kalno viršūnę.
Dvyliktoji, last but not least, kaip sakoma – ‘Aces High’. Pavadinimas – aliuzija į ‘Ace of Hz’ – instrumentalinė ir supaprastinta minėto singlo versija. Nors ir instrumentalinė, bet patinka ir lengvai susiklauso.
Negalėčiau pasakyti, jog šis albumas yra visai kitoks, nei likę kiti, bet jis toks barokiškas, kupinas a la vargonų skambesio ir puikiai tinkamas klausyti per audras ar esant kalnuose. Taip.
Albumo overall nevertinsiu, visgi mėgstamiausia grupė (ir šiaip sielos muzika), sunku būtų objektyviai. Paklausykit ir įvertinkit patys:)
Bezdžionės šįkart vienu šūviu nušauna du zuikius - iš vieno gero ir tikriausiai daug kainavusio klipo pagamina panašų antrą singlui iš b-sides. Evil Twin puikiai tiks visokiems hipsteriams, kurie mėgo Favourite Worst Nightmare ir teigia, kad Humbug yra šūdas. Beje, pats skambesys primena b-side Nettles. Enjoy.
Said Chris Martin to everyone. Su tokiu pavadinimu jie iš karto sau užsistatė labiausiai užknisantį klausimą geriems metams į priekį. Bet ne pavadinime esmė.
Aš laukiau albumo gerus metus. Daugiau šiaip jau. Ir jis tikrai ne toks, kokio aš tikėjaus. Jis geresnis. Nors dauguma jūsų jį jau nurašėt išgirdę "Every Teardrop Is A Waterfall" vasaros vidury, aš prižadu šiuo įrašu jus įtikinti jį perklausyti. Jei ne pirmą kartą, tai tikrai su kitokiu požiūriu. Nors muzikos kritikai naująjį albumą vertina prastai.
Pirmiausia, jis skyla į minimum tris dalis:
intro instrumentiniai trumpi pragrojimai (kurie man visada asocijuojasi su tas pačiais dalykais "(What's The Story) Morning Glory?" ir šiaip jau aš jų nemėgstu).
pop singlai, kurie užvaldo pasaulį su pozityvumu, sintezatoriais, elektriniais būgnais, susintenintais vokalais bei rihanna.
the old and the good ones, ištikimiems. šie gabalai tiks netgi debiutinio albumo fanams.
Taigi. Albumas prasideda vienu iš trijų instrumentalų. Mylo Xyloto it's called.
Toliau seka Hurts Like Heaven. Naujas skambesys, kuris labiausiai linksta į Viva La Vida B-Sides.
Use your heart as weapon And it hurts like heaven
Paradise. Pirmasis oficialus albumo singlas su super mielu video klipu (gera reklama drambliams). Kažkuo panašu į X&Y. Tarp draugų ši daina žinoma kaip "Parrot parrot parrot dies".
The wheel break the butterfly.
Charlie Brown buvo girdėta jau iš live'ų, kaip ir Hurts Like Heaven. Man ji spinduliuoja ta energija, kuri buvo debiutiniame albume.
Be the cartoon heart.
Visų mėgstamiausia tikriausiai taps Us Against The World. Ji taip kvepia "A Ruch Of Blood To The Head", kad jūs galit cituoti, dainuoti, niūnuoti ir visa ką daryti su ta daina.
And lift off before trouble Just erodes us in the rain
Toliau dar viena 'ne daina' - M.M.X.I. (aš net susilaikau jas komentuoti), kuri introdiusina mus su... *pasigirsta būgnai*
Every Teardrop Is A Waterfall! I don't give a shit. Čia mano šios vasaros himnas. Praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai, aš vis dar jos klausau, ji man vis dar kažkaip magiškai neatsibosta, o klipas inspireno mane pasidaryti fotosesiją, pamilti rožinius batus bei savo ypač spalvotą džemperį. Aš vis dar girdžiu žmones iš niekur nieko pradedančius niūnuoti riffą (ha-ha!). I turn the music up, I got my records on.
Major Minus, ETIAW singlo b-side, buvo nuostabi staigmena, kai pamačiau ją albume (o Moving To Mars - ne). Ji mane užkabino nuo tada kai pasirodė, ypač bridge'as. You could hear them climbing the stairs Got my right side fighting while my left hides under the chairs
U.F.O. Dar senųjų Coldplay. Taip miela, net neapsisprendžiu kam priskirt. I know I swear we'll find somewhere the streets are paved with gold
O dabar, Best Song of All Times So Far... Princess of China feat. Rihanna! Seriously. Ta daina nėra bloga. Ji man netgi patinka. Bet ten yra Rihanna, o čia jau principo reikalas. Man vis dar nesupranta kodėl ji.. You could have been the princess, I'd be a king Could have had a castle and wore a ring
Iš tikrųjų, pirmą kartą perklausius mano ausį labiausiai patraukė Up In Flames. Toks minimalistinis gabalas, bet jis turi savitumo. Ne koldplėjiška, bet ir ne pop. Įsirašo į mano mėgstamiausių dainų sąrašą forever. Beje, manau, kad tai galėtų būti superinis OST House'ui. Up in flames We have slowly gone Could we pour some water on?
A Hopeful Transmission. Paskutinis nelabai zongas.
Don't Let It Break Your Heart. Primena supopsintą dainą iš Parachutes. Bet tokių dainų reikia. Graži pati idėja. Those heavenly regrets still on me though Trying to catch a cannonball
Up With The Birds man primena, kaip keistai skamba Chriso vokalas žemoje tonacijoje. Kažkas tarp A Rush Of Blood To The Head ir jų naujo skambesio. Nes tas paskutinis stulpelis keičia visą nuotaiką į spalvotą gėrį. Even though all my armor might rust in the rain A simple plot but I know one thing Good things are coming our way
Taigi, mano kiekvienos dainos trumpas apžvelgimas su (bent jau man) main eilutėm. Aš pabandžiau bent dalį jų sulyginti su ankstesniais darbais, nežinau kiek man tai pavyko, bet to esmė buvo įrodyti, kad jūsų seni mylimi Coldplay vis dar čia, tik šiek tiek kitokiame įpakavime.
Albumas buvo įkvėptas graffiti mėgėjų, tačiau artwork'o spalvingumas atskleidžia ir albumo turinio įvairumą.
Objektyvios kritikos pateikti negaliu, bet visada galiu pasakyti - listen and decide again am I right or am I wrong.
Na gerai. Akcijos atrakcijos, gavom nepigiausius bilietus balkone už pusę kainos. Spalio 7d. Grįžtu namo, lyginuos savo marškinukus, puošiuos - šiandien gi ne į kokį gig’ą einam, o į rimtą žymaus pianisto koncertą. Susiruošę nuvykstam į renginio vietą: Kongresų rūmai, kuriuose apstu išsipusčiusių ponučių ir kostiumuotų vyrų. Užimam savo vietas, žmonių tikrai daug, tikimės neblogo reginio. Šviesos užgęsta, pasigirsta angliškas pianino meistro pristatymas. O štai ir jis, gausybė aplodismentų, pristatytos trys mergytės, kurios tą vakarą pritaria smuiku, altu bei violenčele and let the show begin.
Na žinot, mes pagalvojom, kad pirmos dainos konstrukcija yra vienintelė su aranžuote ir visai įdomi. Antroji jau be aranžuotės. Bet kai vėliau sužinome - 90% programos atliekama su fonograma! Tai tiesiog kelia juoka ir mes tikimės, kad bus pertrauka, o vestibiulyje baras.
Čia pertrauka, čia baras, o čia ir antroji dalis. Kai kam ji buvo daug geresnė - šiek tiek “popsava”, Stevie Wonderio dainos, Titaniko sountrackas ir pan. Man net rankos nekyla ploti ir aš nuoširdžiai noriu nebūti.
Kaip galima šitaip gadinti žmonių skonį, plius - už tokius pinigus. Pigiausi bilietai ~100lt, o tu ateini pagrajint ant fuckin’ plokštelės. Dėl manęs ne tik fonogramos, bet ir styginių galėtų nebūti. Gal aš ir nedidelė klasikinės muzikos fanė, bet tai, ką aš pamačiau, tikrai nepatiktų daugeliui. Draugų paklausus kaip jie įvertintų koncertą, kur 1 yra blogai, o 10 - gerai, visi rinkosi minusinę skalę.
Išvada: prieš eidamas į koncertą, pracheckink atlikėją youtubėj.
Sveiki ! Prie Kelmickaičių ir Užkuraičių vaidybos prisijungiu ir aš - Naubertas.
Junk of the Heart - naujausias, neseniai pasirodęs ketveriukės darbas. Su Kooks mane supažindino prieš porą metų - jų šlovės metu. Tuo metu mane pakerėjo jų lengva ir paprasta muzika, taip, sutikit, su banaloku tekstu, bet jie turėjo (ir turi!) kažką tokio, kas priverčia jų klausytis vėl ir vėl.
Vėl ir vėl pas mane groja ir jų naujausias darbas. Taip, 'kooksiškas' skambesys išlaikomas, bet klausydamas dainų iškart pradedi su kažkuo lyginti, nes melodija, ritmas ar 'efektai' kažkur girdėti. Asmeniškai man, kai kurios dainos turi The Vampire Weekend ir Two Door Cinema Club skambesio.
Iš tikro, pirmoji mane užkabliavusi daina - Mr. Nice Guy. Viskas lengva, impulsyvu.
Runaway - Two Door Cinema Club skambesį primenanti daina. Daug energijos, atsiranda elektronikos. Man ji labai patiko.
Šitas albumas - naujo kelio ieškojimas. Kur jie nueis, tikrai neaišku. O gal su ketvirtuoju albumu pilnai atras save ir subręs tiek, kiek subrendo ir jų kolegos Arctic Monkeys su savo trečiuoju albumu 'Humbug' ?
liverpoolis pagaliau sugalvojo kad beveik po metų reikia atvažiuoti ir į šiaulius. mes džiaugiamės ir sulyginam tokį įvykį su kalėdom. malonu ir tai, kad pirmą kartą liverpoolis atsivežė ne tik PARTY, bet ir LIVE bei pakeitė vietą iš mažo ir sausakimšo teatro bufeto, į žymiai erdvesnį ir tokiam reikalui tinkamesnį POGO.
ilgai laukiam, kol visos grupės susiderina (čia tikriausiai ir buvo pats kvailiausias momentas, nes buvo pradėta groti gal apie 11pm vietoj 9pm) ir ant scenos pagaliau lipa Markas Palubenka. didelio susižavėjimo jis man nekelia, todėl aš mačiau jo sudėjus gal kokią minutę. galbūt liverpooliui jis nelabai ir tinka. (?)
last season taip pat labai stropiai nesiklausiau ir net nelabai atkreipiau dėmesį. tačiau vėliau atėjęs garbanotas bosistas linksmino ir stebino išvaizda ir visus miegojusius prikėlė muzika.
o žinoma pati jutubė prasidėjo daug vėliau negu priklausė. ir žinoma, buvo geriausia liverpoolio dalis, nuo kurios iki dabar dar skauda kaklą/kojas/gerklę. ir atrodo tiek mažai tereikia iki pilnos laimės.
taigi, laukiam liverpoolio šiauliuose dažniau, atvežkit mums kuo daugiau grupių pažiūrėt ir pasikultūrint. kad taip liūdna nebūtų.
Kažkurį eilinį sykį klausiau XFm ir išgirdau 'The King And All Of His Men'. Ypač kabliuojantis ūkavimas, dainos sudėtis superinė - įsimena iškart. Googlinu ir beveik nėr jokios informacijos apie šią vilko šaiką. Tik, kad jie apšildo grupes ir žadą debiutinį CD. Ir tada aš pradėjau laukt nuo pavasario.
Ir sulaukiau! Su savu skambesiu, alternatyvūs, britišką akcentą turintys ir neblogus riffus kuriantys Wolf Gang įsimena. Man patinka jų ramus pozityvumas, jie nerėkia kažko ir netgi turi visai gerų lyricsų. Ir kas svarbiausia - taško. Tikrai taip.
Nuo ko pradėt klausyt? Jeigu esi ypatingas muzikologas, tai įsijungi albumą išsijungęs shuffle ir bandai parašyti recenziją.
Jeigu tu esi melomanas, pirma įsijungti 'The King And All Of His Men' ir galbūt suprasi, kad juos netgi žinai. Tada rekomenduoju 'Pieces of You', kuri turi labai įdomų pučiamųjų skambesį. Tada eina 'Nightflying', nes ji tiesiog plaukianti. O susipažinimą siūlau užbaigti 'Stay and Defend', nes ji sako "Now everybody always seems to talk about the sun setting in the west" (mano tėvas pasakytų "žodžių žaismas", bet aš sakau - "gražus mindfuck'inimas man visada patiko"). Tad jeigu perklausius šias 4 dainas supratai, ką aš turiu omeny, aišku eisi klausyt likusių 9. Nes verta. Jeigu neužmigs, šiti turės ateitį.
'Better left invisible' - tokį apibūdinimą būtų galima priskirti Miles Kane, kuris dažniausiai asocijuojasi su nenusisekusiais The Rascals, arba (dar blogiau?) Alex Turner geriausiu sugėrovu. Trečias kartas nemeluoja? The Last Shadow Puppets aktas buvo stiprus lūžis abiejų karjeroje, nežinia, kuriam padėjo labiau, tačiau Miles solo karjeros pradžia kol kas žada puikų tęsinį, žinoma, jeigu ir vėl neišgirsime apie eilinį "viskas, šitas atsibodo, dabar darysiu kažką kito", tačiau vykime apniukusias mintis šalin ir pirmiausia apžvelkime "Colour Of The Trap".
Aš nežinau, kiek daug žmonių jis yra panašus į Paul McCartney savo išvaizda, bet manyčiau, kad pastarasis padarė nemažą įtaką jo dabartinei kūrybai. Pirmas geras dalykas perklausius albumą - lyginant su "The Age Of The Understatement", kurio kiekvieną dainą buvo laisvai galima panaudoti kaip gero europietiško kino garso takelį, dainų tipai pakankamai skiriasi, beveik neliko tiesiog persisunkiančios per kraštus melancholijos, smuikų, atsirado daugiau ritmo, išskirtinių melodijų ir, žinoma, pagaliau leista visiškai atsiskleisti išskirtinėms Mr. Kane balso savybėms.
Songs? Worth listening. Pirmieji hitai "Come Closer", "Rearrange"nepalieka abejingų, tačiau net ir ramesnės dainos yra vertos dėmesio. Duetas su prancūzų persona Clemense Poesy "Happenstance" prideda pikantiško skambesio, o Noelio Gallagherio backai "My Fantasy" prideda dar vieną tašką Miles solo naudai.
Better left invisible? Tik ne po tokio albumo, po kurio Miles pagaliau įrodė, kad gali kurti ne ką prasčiau už atlikėjus, su kuriais visuomet buvo (ir, tikėtina, dar ilgai bus) lyginamas, žinoma, jeigu nepritrūks noro ir įkvėpimo ir toliau išlaikyti tą nuostabų britišką muzikos palikimą.
dažniausiai aš vasarą neprasidedu su grupėm, kurios turėtų kelt liūdesį. ir kai praeitą vasarą aš atradinėjau lengvus the kooks ir melancholiškus kings of leon, šiuo metu aš klausau labai keistų ir neįprastų the national.
man daugelis sakė jų paklausyt, įkalbinėjo ilgai ir nuobodžiai. bet kai atsidarai wiki ir pamatai, kad jie turi visus 5 albumus, tai visas naujos grupės atradinėjimo džiaugsmas pavirstą į kvailą žaidimą must-listen, ir bandai virškinti naują grupę. o aš pavasarį pasiimu high violet ir užmiegu retam pietų miegui su terrible loveir runnaway. visai netyčiom galvoj pradeda skambėti visokie migloti dainų trupiniai ir galiausiai besąlygiškai krentu į the national.
kvailas vasaros lažo dienas, kai bandai išgyventi iki taip laukiamo savaitgalio, padėdavo tverti rytais klausoma slow show, o važiuojant į positivus aš galvoju visai ne apie editorsus, o trokštu pamatyti tuos įdomiuosius the national, kurie šiais metais grojo opener'y.
o aš dar esu pažadėjusi parašyti kažką apie positivus ir mano nuotykius jame, bet tai įvyks galbūt tada, kai grįšiu iš gastrolių vilniuj ir pagaliau atsidursiu namie. o rytoj visi renkamės palapines, gitaras ir važiuojam į bražuolę pasimėgaut grynu oru, stovyklavimo džiaugsmais, gera atmosfera ir muzika liverpooliolive camp'e. :)
Pirmasis Arctic Monkeys albumas ėjo žingsnis į žingsnį su tuometine indie mada. Antrasis truputį nusuko į kairę, na, o pernai išleistas bambino "Humbug" sukėlė tikrą šoką hipsteriams gerbėjams - mažytės beždžionytės peraugo į liūdnas ir piktas gorilas taip iš naujo ieškodamos savo skambesio arba tiesiog nusikratydamos pub'ų grupės etiketės. Taigi, visi ilgai ir nekantriai laukė naujojo Monkeys darbo. Tiksliau, nežinojo, ko laukia...
"Suck it and see" grupė patikėjo į James Ford, prodiuserio, nemažai prisidėjusio ne tik prie "Humbug", bet ir "Submarine" gamybos, rankas ir prižadėjo vintage skambesio. Ir pažadą ištesėjo - nuo pirmųjų albumo akordų mus pasitinka melancholiškos melodijos ir moderniojo Šekspyro eilės, kartais nutraukiamos "let's act tough" kūrinių "Brick by Brick" ir "Don't Sit Down 'Cause I've Moved Your Chair", "Library Pictures". Nors, bent pirmojo klipas yra totalus vintage prieskoniais pagardintas kąsnelis, kurio pavydėtų netgi Jamie Oliver.
Reikia visiškai nemokėti anglų kalbos arba turėti sugebėjimų neatsakyti nei į vieną teksto suvokimo klausimą, kad nesuprastum, jog lyrinis dainų subjektas paskendo kartu su Cicino meilės laivu (įdomu ar su tuo sąsajų turėjo Miles Kane?). Monkeys ieško švelnesnio skambesio negu "Humbug'e", lyricsai taip pat kvepia rožine cukraus vata, tačiau tai nesugadina viso reikalo, atvirkščiai, kelia į aukštesnį lygį, nes, o taip (čia įsikiša Barnis Stinsonas), wait for it, SUBTILUMAS (štai kodėl lietuviai dar 150 metų negaus Grammy) - that's the thing. Netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai ne į temą čia prisiglaudusi "Library Pictures", ypač primenanti anksčiąją kūrybą ('Stickin to the floor'), dainos viduryje tampa švelni ir svajinga.
Albumo perliukai? I guess kiekviena daina yra savotiškas perlas, reikia laiko ir šiek tiek klausos, kad jį atrastumėt. Žinoma, pirmiausia, į ausį įkris "mes vis dar chuliganai" dainos, bet, kai praklausysit jų 221134156 kartų, jos taps jūsų žadintuvo ir pagrindinio skambučio signalu, t.y., kai jau pradėsit jų nekęsti, tikiu, kad atrasit ir "Reckless Serenade", "The Hellcat Sapngled Shalalala"ir visas likusias.
Faktai: NME šį albumą įvertino 9 balais, t.y. lygiai taip pat kaip ir "Favourite Worst Nightmare" ir dviem žvaigždutėm daugiau negu "Humbug".
Arctic Monkeys kūryba, o tiksliau, misterio Turnerio žodinė raiška vis dar išlieka maloniu jūsų anglų kalbą praturtinančiu žodynu.
Jamie pagaliau tapo gražiausiu grupės nariu (girly talk).
'Somebody told the stars You're not coming out tonight And so they found a place to hide'
Pirma, aš gaunu daug kritikos koks mūsų blogas šališkas, kad mes apie nieką kitą nerašom, kaip flamingus, cobus, oasis, arcticus ir pan. Antra, au bendraklase Agnytačka nusprendėm sustot žvengusios ir pasižiūrėt gi tą nuostabųjį filmuką apie paauglių meilę. Jį - VIENINTELĮ. Ir apie tas vargšas mergytes, kurios VISOS yra jo būsimos žmonos. Apie tai, kaip jis išgarsėjo per youtube ir kaip jį vargšą vadina mergyte.
Pozicija:
Aš jį palaikau. Jis gabus šiaip. Groja nuo mažų dienų viskuom, jam tai patinka. Popsas - tai, kas patinka daugumai (ir man kartais), tai iš ko gali gamintis bapkes ir jis tai LIKE. Ir jo artimieji LIKE. O tu stumi, nes neuždirbi tiek. Tikiu, kad bus perspektyvus atlikėjas, o būdamas 20 m. supras, koks briedas pirmi CD buvo.
Opozicija:
I'm not a fangirl, nes man baisu. Aš dievinu savo mažas crushes, kurie turi fanclubs, bet ne tokio žiaurumo. Jo muzika manęs nežavi ANT TIEK. O šiaip aš stumiu ant jo vadybininkų, kurie suka nefainą muzoną. T.y. Iš gabaus vaiko galima išspausti daugiau.
Draugai kalba:
Aš Juom visiškai nesidomiu, tačiau kiek esu girdėjusi Jo dainų, man Jo muzika visiškai nepatiko. Juolabiau juokinga, kai gana jaunos mergaitės klykia pamatydamos Jį per televizorių. Tai tampa kažkokia manija. Džiugu, kad Jis išpopuliarėjo, bet tik tam tikroje amžiaus grupėje, mano manymu. [Anonimas]
Manau, kad dėl to, jog šiuolaikinis jaunimas greičiau bręsta (jei taip galima pasakyt) - jaunesni domisi technologijomis, jaunesni pradeda kažkaip artimiau bendrauti, jaunesni tūsina - JB tapo populiarus. Jei jis būtų gimęs anksčiau ir anksčiau išpopuliarėjęs, pvz. in '90 jo muzika nebūtų palikusi žymių muzikos istorijoje. [Guoda]
Bieberis yra vaikas, nekuriantis prasmingos muzikos. Tiesiog jam labai pasisekė, nes dabar mergaitėms rūpi tik gražus berniukas, o ne esmė jo dainose. Ar penkiolikos, šešiolikos metų berniukas galėtų dainuoti apie meilę? Jis tikrai nežino, kas ji yra, nežino net kai kurie suaugę. Manau, kad jis kaip lėlė, gražus veidelis, su kuriuo žaidžia prodiuseriai, žinodami, ko kam reikia ir taip užkaldami pakankamai didelius pinigus. Net ne jis kuria tą muziką, spėju. [Anonimas]
Tarkim, kad 70 procentų Lietuvėlės žmonių pareiškia, kad Lietuvoje muzikos nėra, jos niekada nebuvo, o jei ir buvo - pradingo pop kontekste, ją suvalgė kritikai, fanai buvo pernelyg skurdūs, kad nusipirktų cd, o rėmėjų taip ir neatsirado. O jeigu tų žmonių paprašytume pagrįsti savo nuomonę, sudalyvauti intelektualioje diskusijoje..? Va čia ir iškyla hipotezė, kad klausytis "teisingos/geros" muzikos tampa mada.
Pirmiausia, kas yra teisinga muzika? Pop? Metalas? Folkloras? Ar mes galime teigti, kad "Metallica" kuria teisingesnę muziką negu Cheryl Cole ar iškelti į padanges "Antį", bet palaidoti "Hiperbolę"? Jeigu taip, tada kiekvienas pankas šniaukštų heroiną, gėjų santuokos sukeltų pasaulinius karus, o Lietuvos sostinė jau seniai būtų Prienai (su visa pagarba jiems) - kaip tik kas nori. Sako, per mažos lietuvių smegenys neleidžia klestėti "gerai" muzikai Lietuvoje. O įprasto dydžio lietuvių smegenys teikia pirmenybę rokui? Viską kitą - lauk? Ištremiam į Sibirą, vežam į lagerius, saugom nuo piliečių? Neprimena šovinizmo: įsigalėti gali tik "didžiosios tautos" - madinga muzika?
Nuomonė "oi, aš klausausi indie, manęs niekas nesupranta, o ypač tos aukos, kurios indie nesiklauso" visų pirmiausia yra apgailėtina tuo, kad nepagrįstas skundimasis "mane diskriminuoja kitaminčiai" iššaukia tų "kitaminčių" diskriminavimą. Kiekvienoje liberalioje demokratiškoje valstybėje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis tai, kas jam atrodo geriausia, kad tai ir bebūtų YVA, Šeduikytė ar ponas Sinickis. Vieną dieną visi pasensta, o jų vaikai šaiposi, iš povilaičių ir kitų buvusios Lietuvos pop padangės žvaigždžių. Jeigu muzika yra kito žanro, nereiškia, kad ji nėra kokybiška. Kokybė - kitas klausimas, yra paklausa - yra pasiūla. Tikri dalykai turi išliekamąją vertę. Kiekvienas turi teisę atsirinkti tai, kas jam patinka, tačiau, come on people, leidžiam pasirinkti kitiems, kas patinka jiems - you can disagree, but you have to respect others' opinion. Ar perkratę jūsų fonoteką tikrai tikrai tikrai nerastume "blogos" muzikos (džy, ar kas nors tiksliai tai apibrėžė?) Neprisimenat tokio posakio: kuo daugiau draudi, tuo labiau neklauso? Kitaip pasakius, aš skaitau tuos 10 punktų ir man prieš akis iškyla ponas Petras ir dar tas kitas VYRAS iš Seimo, kuris inicijuoja abortų uždraudimo įstatymą (kas yra visiška moters pasirinkimo teisė).
Nėra Lietuvoj jums priimtinos muzikos? Nustokit būti tais "per mažų smegenų lietuviais", kurie tik skundžiasi, bet nesugeba nieko padaryti patys: eikit, susiburkit chebrą, parašykit super gerą dainą ir keiskit situaciją. Klausimas: ar tikrai jūs būsit geresni negu "mirusios" muzikos atstovai ir kada pasibaigs jūsų entuziazmas? Muzikos industrija Lietuvoje tikrai neišgyvena savo geriausio laikotarpio, tačiau, deja, reikia pripažinti, kad įžymybės (šeduikytės-mamontovai-etc.) yra kokybiškiausia "prekė", kokią mes turime, o, beje, yra toks dalykas kaip undergroundas, t.y. - kas ieško, tas randa.
Taigi, ką aš norėjau visu tuo pasakyti? Nustokit nervintis, žmonės. Na, nepatinka kažkam jūsų kooksai-beždžionės-oazės. So what? Jums lygiai taip pat nepatinka pugačiovos-yvos-etc. Nesimuškit. Neimkit į plaučius. Nusišypsokit. Tai, kad nesutampa požiūriai į muziką, nereiškia, kad pasaulyje kažkuriam iš jūsų nebėra vietos.
mes pripratę prie visokių nuostabių ir reikšmingų lyricsų apie medžius ir debesis, kuriais mus maitina šeduikytė ir co.
turim per daug kritikų, kurie neleidžia išlipt normaliom grupėm į viršų. o tiems kritikams reikia labai sudėtingų melodijų ir muzikinių ypatybių, tačiau lietuvoj toliau klesti nesąmonės.
nes prie chebros ir siemkų spjaudymo labiau tinka visokie bumčikičiki ir rusiškos melodijos.
mūsų tėvai net nepripažįsta geros muzikos.
nes jei sumąstei klausyti normalios muzikos, tai pirmiausia ruoškis nueiti kryžių kelius.
ir šiaip tave vadins nesveiku, metalistu ir visokiu kitokiu.
vistiek nerasi kur patūsint (atidžiai renkantis tūsų skaičius sumažės perpus).
pasidarysi super jautrus muzikai ir kompanijoje tavo nuotaika gali nuo to nukentėt
kol vieni verkia iš laimės apimti muzikos euforijos, o kiti sprendžia dilemą ar esi tikras fanas, jei
klausai nuleakintą albumą, aš ramiai siunčiuos ketvirtą arctic monkeys darbą.
kažkas sakė, kad apturėjo pačias sunkiausias gyvenime minutes, kai diskas jau pumpavosi kompiuterin. tada pasireiškia reliatyvumo teorijos, laikas išsitempia iki begalybės. ir pagaliau - pirmieji akordai, turneris užtraukia she's thunderstorms, o milda kaip visada sugeba išspausti vieną kitą ašarą. žinant mane tai jokia staigmena, visad apsiverkiu lyg būčiau mama, kuri didžiuotųsi sūnumis, kurie gavo dar vieną dešimtuką. kaip albumo pradžiai sakyčiau labai gerai, nors aš asmeniškai būčiau dėjus suck it and see, nors tai ir belekaip banalu. o užvadinti albumą kažkokia ten esančia daina irgi ne pats geriausias variantas.
bet pamirštam tai ir pereinam prie dar vienos negirdėtos nematytos dainos - black treacle. nežinau, viskas lyg gerai, neturiu prie ko prisikabint, nors daina nekabina kažko. pasibaigus pereinam prie brick by brick ir spaudžiam skip, nes tie trys besikartojantys žodžiai buvo spėję užkabint ir jau nusibost.
the hellcat spangled shalalala. tiesiog shalalala, nėr ką pasakyt. tobula daina, kuriai nieko netrūksta, tokie yra nauji arctic monkeys. tikriausiai gali pakeisti cornerstone, nes tokių dainų aš pasigendu albume, bet galbūt tokios ir pasitaiko tik kartą. pereini prie don't sit down cause i've moved your chair , padainuoji jau žinomus lyricsus ir eilinį kartą išlieji pyktį. jei dar kiek liko, viską susirenka library pictures, kuri primena favourite worst nightmare laikus ir, kaip sako karolė, duoda pasitaškyt seniesiem arctic monkeys fanams, ir all my own stunts.
reckless serenade ir piledriver waltz jau įsikirtusios makaulėj, kartu gali dainuot ar bent niūniuot. su pastarąja iškyla dilema: ką rinktis - alexo turnerio ar arctic monkeys versiją? ir dar iki šiol neatsakiau į šitą klausimą, o gal nenoriu atsakyt.
nepastebimai prasiklauso love is laserquest, o atėjus suck it and see apšali ir nebeturi žodžių. galiausiai alexas visiems arctic monkeys/humbug'o kritikams pareiškia that's where you're wrong ir viską užbaigia.
arctic monkeys pasikeitė. išaugę iš paaugliškų inkariukų, perėję visas krizes, depresijas, humbug'us palikę už nugarų, jie tampa skoningi, rokenroliški, subrendę. tokie, kokie ir turi būti. tiek laukta ir svarstyta, tikėtasi, net baimintasi, bet vyrai tikrai nenuvylė, visiems po didelį didelį apkabinimą perduosiu, jei kadanors sutiksiu.
the only thing you can rely on is that you can‘t rely on anything
Placebas, pasak visažinės Wikipedios, yra „tariamas vaistas, kurio poveikis gydant ligą yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas“, tad teiginys, jog Placebas gydo kūną arba sielą, yra mažų mažiausiai absurdiškas. Bent jau žinant mane. Visos žaizdos – tiek fizinės, tiek dvasinės užgyja daug greičiau ir lengviau klausantis Placebo. Galbūt tai tik įsišnekėjimas, nes juk tikrai – kai padaugini Molko balso, ima blogėti. Oh well. Reikia į šitą pažvelgti giliau. Dauguma manęs bent vieną kartą gyvenime yra paklausę: „Ką tu juose radai? Kodėl jie tave įkvepia? Kas būtent tave įkvepia?“ O aš gūžteliu pečiais ir ką nors pacituoju.
Rašyti biografinius faktus, apkalbėti diskografiją, vargintis aiškinantis narių orientaciją yra beprasmiška. Lygiai taip pat, kaip Jums lieptų apie mylimą žmogų rašyti sausais sakiniais, neparodant jokių jausmų. Aš taip negaliu. Placebo yra dalis mano gyvenimo – ne tik to, kurį gyvenu priešais ekraną ar atkirtusi save nuo realybės ausinėmis. Širdyje, galvoje... ne! sieloje ši grupė turi atskirą kampelį, kuris yra tarsi izoliuotas nuo purvinų pašalinių rankų, nuo kitos muzikos, kitų celebrities, kurias norėtum bent kartą gyvenime pamatyti gyvai. Pažįstu vieną žmogų, kuris lygiai taip pat gyvena Oasis (nors jie ir išsiskirstė jau prieš porą metų). Galvą guldau, jog ji, skaitydama šią eilutę, nusišypsos, o toliau viską taikys sau, bet tai tik dar labiau sustiprins žodžių poveikį.
Apie Placebo žinau tik tiek, kad prieš tai gyvavo Ashtray Heart. Vėliau, 1994, susikūrė Placebo, su homoseksualu, biseksualu ir heteroseksualu priešaky. Deja (arba nelabai. Mano atveju – tikrai nelabai), jį, berods, 2009 pakeitė kitas hetero, kuriame daugiau energijos, jis stipriau ir geriau daužo būgnus ir džiaugiasi tuo, ką daro. Kas toliau? 6 ar 7 albumai, krūva paslėptų dainų (HK Farewell arba Ion man turi lygiai tokią pat reikšmę kaip kokia Nancy Boy ar Battle For The Sun), akibrokštai. Mielieji kritikai paskutinįjį albumą – Battle For The Sun – vertina neigiamai. Gal jie nesuvokia, jog pasikeitimai būtini, jeigu nori toliau vystyti grupės veiklą. Galbūt muzikos stilius nebe toks: labiau supopsėjęs, MTViškas. Khm, nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi, kad Placebo vis dar kuria. Ir kad ir kas tai bebūtų, net jeigu Brian sugalvotų parašyti dainą, panašią į Bieberio, aš vis tiek džiaugčiausi (šiaip tai jau meluoju. Bieberizmu nesidžiaugia niekas). Svarbiausia, kad pati grupė būtų patenkinta savimi, tuo, ką kuria. Jeigu kas nors nepatinka, visada yra galimybė perjungti dainą arba susilaikyti nuo nevykusių komentarų.
Jausmingumas nesvetimas ir pačiam Molko, nors dauguma parašytų dainų buvo sukurtos jam esant high. Narkotikai, alkoholis, cigaretės yra beveik kiekvieno rock star‘o kasdienybė. Bet ar nuo kokio Cobaino man eina per kūną šiurpuliukai, ar per Rape Me užsimerkus aš pajuntu nesvarumo būseną, kaip, pavyzdžiui, klausantis Space Monkey? FUCK NO. Mano manymu, į kūrybą Molko įdėjo daug daugiau savęs, negu Nirvana ar kokia porą metų gyvavusi grupiūkštė. Jeigu Brian dainuoja apie liūdesį, tą patį pajusi ir Tu. Jeigu kiekviena eilutė alsuoja skaudžia neapykanta, bent vieną pritaikysi sau. Ką jau kalbėti apie, tarkim, My Sweet Prince, kur pats pasijunti priklausomas nuo narkotikų, regis, Tau pačiam gresia Baltoji Mirtis. Ne nuo to paties, ką vartojo autorius. Tu esi gyvas jo dėka. Jo balso, jo muzikos, jo žodžių. Nemoku apibūdinti to, ką jaučiu klausydamasi Placebo. Tai kaip minimum trys taurės vyno, pusė pakelio cigarečių, kaip glėbys to, kas niekas nebus šalia. Visokie menininkai sako: „Thank you, music, for being there when nobody else was“. Aš taip pasakyčiau tik trims vyrukams.
Vienas draugas yra pasakęs: „Placebo yra skaudi muzika ne ausims, o sielai“. Iš dalies sutinku. Turi išmokti Juos mylėti. Tik tada galėsi suprasti tuos, kurie be Placebo efekto gyventi nebegali.
O Karoluko penktadienio vakaras praėjo ypač smagiai: liverpuliečiai sulaukė ketvirtojo gimtadienio. Mane vis dar stebina, kad ši grupuotė iš ties susilaukia žmonių dėmesio, nes dauguma pradėję klausyt rock/alternative/indie/britpop iš pradžių pasijaučia forever alone Lietuvoj su tokiu skoniu. Taigi, jie praskaidrina gyvenimą. Liverpoolio “plote” teko lankytis pirmą kart (neskaitant vasara vykusio Live Camp). Publika šilta, dauguma veidų matyti koncertuose, tai įrodo ištikimybę. Lofte taip pat buvau pirmą syk. Garsas labai geras, žmonių nepergrūsta, bet šiek tiek užknisa alaus monopolija. Anyway.. Kaip ten viskas buvo: Loftas. Mažai žmonių ir vyrukas su akustine gitara ant scenos. Toks romantiškas pasirodymas vakaro pradžiai. Žmonių pradeda daugėti, o ant scenos pasirodo “Kėdės ir Stalai”. Tai jau savotiškas rock’n’rollas, nors jaučiasi, kad kartais FLAMINGO bosistu pabūnančiam Ignui reiktų padirbti su tarimu. Bet jie kieti. Alus toliau liejasi, žmonės pradeda išsijundinti, o čia ir vietos pasidaro mažoka. PERTRAUKA. Damn, per pertraukėlę žmonės pradėjo rimtai tūsint, nes prasidėjo visi geriausi gabalai. Atrodo, kad norint sugundyt tokio skonio mases, DJ’ėjui reikia teturėti youtube po ranka. Kas tuos remixus ir sugalvojo? Žmonės pradeda atsipalaiduot pagal geriausias britiško roko daineles, jas staugia ir mėto konfeti. Įsimaišai į masę ir pajunti muzikos galią. Ant scenos lipa Freaks On Floor. Nesu didelė jų fanė, bet matosi, kad vaikinai turi savo stilių, savo fanus, yra įvaldę techniką. Publika šėlo, tikrai šėlo, bet negali gi visų jėgų atiduot - paskutiniai pasirodo FLAMINGO su puse savo coverių programos. Šitoj vietoj aš, kaip visad, atsistoju prieky ir staugiu best songs ever. Aišku, nebuvo apseita ir be ne ten pataikiusių snukių, a.k.a. sostinę lankantys italai, “draugai atsitempė”, “daugiau nėr kur eit” ir panaši fauna. Jie užėję, tikriausiai, pagalvojo, kad žmonės susirinko pasitūsint pagal youtube klipus. Panašiai ir yra. Mes tai vadiname - geriausiais vakarėliais. Reziume: grįžti verta ir SULAUKIT DAR IR 10 GIMTADIENIO!
Liko šiek tiek daugiau nei septynios savaitės iki vasaros, na, o vasara muzikos narkomanui - festivalių metas. Taigi, šiandien abiem ausimis besiklausydama Vytauto Širkos "Altorių Šešėly" įgarsinimo, bet iš tikrųjų nieko nesuprasdama, nes mano mintys sukasi tik apie peršalimą, apžvelgsiu ką šiemet mums siūlo geriausi Europos muzikos festivaliai.
Kol Lietuvoje geriausiu renginiu išlieka "Mėnuo Juodaragis", kaimynai nesnaudžia - lenkai ir latviai rengia kasmečius, jau dešimtąjį jubiliejų švenčiantį, "Open'er" bei "Positivus".
Pasikultūrinimas Gdynėje birželio 30-liepos trečiąją dienomis su tokiomis grupėmis kaip Coldplay, Hurts, Pulp, Two Door Cinema Club bei atlikėjais Kate Nash ir, taip, Paolo Nutini, jūsų banko sąskaitą palengvins nuo 165 iki 426 zlotų, kepenis nuvargins pigiu alumi (whatever, jos regeneruoja), praturtins žodyną keliomis kaimynų frazėmis (nebent jūs iš Vilniaus ir balsavote už Tomaševskį) ir gal pagaliau pakeis vieno kito lietuvio požiūrį į Lenkiją. P.S. Uždraustos visos profesionalios kameros ir vis dar negalima įsinešti ginklų.
Tuo tarpu mūsų broliai šaunuoliai latviai šiemet apsiginklavo Editors, Hurts, Royksopp bei Marku Ronsonu ir liepos 15-16 dienomis jau penktą kartą pelnytai vadinsis didžiausiu ir geriausiu festivaliu Baltijos šalyse nuo 30 iki 37 latų.
Silpnų nervų skaitytojams pats metas paspausti raudoną iksiuką ekrano kampe, nes tikrosios dūzgynės (ar kaip ten sumąstė kalbininkai?) tik prasideda. Keliaujame į Glastonbury, kur birželio 23-26 dienomis vyks vienas geriausių festivalių pasaulyje. Kol kas britai nepaskelbė galutinio line up, bet nusimato išvysti tokias žvaigždes kaip U2, Beyonce, Coldplay, The Chemical Brothers, Primal Scream bei Elbow už beveik 200 svarų.
Na, o galutinai jus nužudys birželio 3-5 dienomis Vokietijos Niurburgringo trasoje vykstantis "Rock am Ring" festivalis. Jūsų ausų būgnelius už 170 eurų plėšys ir nuvarys nuo kojų Kings of Leon,Mando Diao, Interpol, Wolfmother, The Kooks, Korn, Pete Doherty, The Naked and Famous ir daugybė kitų šaunių grupių. Žodžiu, nereikia nė minėti, kad be dūzgynių galėsite pamatyti ir garsiąją trasą, be to, kas jau kas, bet šie žmonės renginius organizuoti moka.
Dabar manęs nekenčia visi nepilnamečiai asmenys, bet jie visada turi viltį, kad ir šiemet Lietuvoje švies nepakeičiamas B2gether
žiburėlis, o pagrindiniu headlineriu ir vėl pasiskelbs, o po to neatvyks ponas Andrius.
Teko rašyti rašinėlį lietuvių kalbai apie dalykus, kurie padarė įtaką. Visada rašydavau apie muziką, šį kart nusiteikiau taip pat. Nusprendžiau, net su jumis pasidalinti. Kritikai, c'mon.
2008 m. mano gyvenime buvo kaip persilaužimas Antrajame Pasauliniame kare. Ligi tol, mano nuomonę suformuodavo kiti, mano grojaraštį sudarydavo “MTV”. Kam lįsti toliau ir atrasti, kas tau iš tikrųjų patinka, ko tu išties nori. Ačiū “MTV”, ačiū tada buvusiems aplink mane, jūsų laikai baigėsi.
Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.
Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.
Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.
Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?
Prisimenat tuos laikus kai nuo žemės rankiodavot sliekus, nubrozdintais kelėnais žaisdavot kvadratą ir pan.? Mur mur, miau miau laikai ir išgirdus dainas, kurios buvo klausomos TADA, taip jėėėga būna. Prisimeni ir noris grįžt atgal. ^^
Taigi, viena iš tokių dainų... Robert Miles - Children
Sekanti - Ruki Verh - Ai-Ai-Ai
MUAHAHAHAHA, tikriausiai dabar raukysis, kas skaitys. BET. Gi čia linksma daina :D Būtent dėl to, kad ji primena tuos laikus, negalioja jai čia tas "o fu, man nepatinka rusiškas popsas".
Gigi D'agostino - I`ll Fly With You
Žas - Po stikliuką
Po stikliuką ir po mažiuką Pakelkim mes, mieli draugai.
Gėėėėris. Pamenu kai pusseserės nusipirko 99 metais kasetę. Pasileidom visu garsu magę ir klausėmės, kaip geriausią pasauly muziką :D
Crazy Town - Butterfly
Klipas tai buvo kažkas TOKIO. Kietiakai berniakai, apsitatūškinę ir apsiauskariavę, ryškios spalvos.
Junior - Jausmai
Ši tai ypatingai įsiminus.
Naktines Personos - Kaltas ruduo
Мурат Насыров - Я Это Ты
Mur mur, miau miau. Užteks. Šiaip ir dabar neretai paklausau tas dainas, bet mano vaikystėj kažkaip nepasižymėjo tokios vaikiškesnės dainos :? Didelė įtaką padarė už mane vyresnės pusseserės ir tt.
Tai tiek, ai nors pabaigai... Mergužėlė, kuri (aš sau leidžiu taip spręsti) prisimena savo vaikystės dainą. :**
oras už lango visai nekvepia pavasariu. niekas dar nekvepia pasavariu, apskritai. todėl man norisi tik užsidarius namie sedėti ir nieko nieko nedaryti.
sakot, kuo čia viskas susiję su šituo blogu ir muzika? kai norisi nors truputį paliesti pavasarį, imiesi visokių gudrybių, kad ta šiluma ir saulės spindulėliai nors viduj knibždėtų, spraustųs ir suteiktų tą muzikos ir pavasario sukeliamą euforiją.
kiekvieną pavasarį išlipu iš rokenrolo ir žiemiškų batų, paiimu šį tą begalo saldaus ir lengvo. praeitą pavasarį tai buvo elektronika perpildyta roisin murphy, na o šįkart mano playlistas atrodo taip:
melanie pain
vardas, kuris pastarąsias savaites lietuvoj buvo linksniuojamas smarkiai. susižavėjusi koncerto video, dėlei išsilavinimo ir dainų minimalaus skaičiaus (mano kompiuterio atmintis taip pat ne guminė) parsisiunčiu kelias dainas ir per sekundę užsikabinu. melanie mane liuliuoja savo prancūziškais tekstais, kuriuos suprantu daugmaž tiek, kiek japonų ar kinų kalbas, bet viskas skamba pasakiškai. lengvai ir pavasariškai. melanie pain turi tai, už ką aš myliu ir visą nouvelle vague: žinomą nuostabų vokalą bei mažomis priemonėmis sukuriamą tam tikrą atmosferą. kartu su melanie susikuriu savo mažą rožinį pasaulį, kuris gyvybiškai reikalingas, kai už lango visai ne žalia ir viskas bando tempti mane į depresiją.
alex turner
gerai, žinau, kad šneku/rašau apie jį per daug, bet tas išleistas EP buvo kažkas tokio. kažkur mačiau komentarą: "a month ago the white stripes quit. this song made me stop crying..", tai man, išgirdus pirmą kart stuck on the puzzle, suveikė viskas atvirkščiai, ir pradėjau labai nuoširdžiai verkti. bet tikrai ne liūdesio, o džiaugsmo ašarom. po brick by brick pasirodymo ir mano sutrikusios būsenos kas dabar bus su mano arctic monkeys, aš pagaliau supratau, kad turneris dar visiškai neišsisėmė ir sugeba būti toks, kokį galbūt ne visi yra girdėję, jei niekad neklausę arctic monkeys b-sides. ir tos visos šešios dainos sudaro mano playlistą nuo EP pasirodymo.
the last shadow puppets
šnekėti apie juos labai daug kaip ir nebėra ką, tačiau jie mano pavasariniam playliste įneša truputį sunkumo. prie melanie pain prancūziškumo jie prideda britiškumo ir sumažina saldumo perteklių. nežinau, myliu juos už tą kažkokį nostalgišką ir senovinį skambesį, o kas be ko, laukiu dar vieno albumo, kai turneris susitvarkys su savo bezdžionėm, o miles - debiutiniu albumu.
Kadangi man bėga nosis, oras ne awesome, man aiškina, kad turiu ką nors čia parašyt, nes net Birutė per LTV reklamuojas, o rašinėlio taip nenoriu rašyti, kad pridirbau tai, ką matote dešinėje, aš prisiverčiau parašyti.
Ir čia nebus nė vieno žodžio apie Rihanną.
Šį kart nusprendžiau apžvelgti ko aš (ir net kai kurie iš jūsų) laukiam iškepamo muzikos krosnelėje.
Pirmiau pažiūrėkim ką ta orkaitė, mano manymu, šiek tiek apsvilino arba kaip tik ne:
Beady Eye - Different Gear, Still Speeding
Per daug išpūstai mes jo laukėm. Metus stenėjau ir galvojau, kad kokį gerą mėnesį šitas albumas bus mano favoritas, bet... Jis atėjo, The Roller išties geriausias singlas, dar užkabliavo Standing On The Edge Of The Noise, bet vien dėl to, kad primena Oasis laikus. Užvakar atradau Wigwam, nes labai užkabino "I comin' up..." Gerai, aš girdėjau, kad dar kelios dainos kabina žmones, tad gal pasiseks. Liam'as burba, kad net fanų yra naujų - tokių, kurių nekabino Oasis. Ar jie tiesiog prasispaudė į fanų zoną ir užsidėjo Pretty Green maikes?
The Strokes - Angles
Kad jūs žinotumėt, kaip man iš pradžių nepatiko You're So Right! O kaip paskui ji pradėjo kabint! Nors dauguma iš jūsų jo pradėsit klausyti nuo pirmos dainos (kaip priklauso elgtis su albumu), kiti iš kart įsijungs antrąją - mat ji, kaip tyčia, pirmasis šio albumo singlas, jau susilaukęs dėmesio kūrinėlis Under Cover Of Darkness (o čia man vienai pavadinimas primena Two Door Cinema Club dainą?). Aš tik pradedu atradinėt šį albumą, spėju, tai bus vienas geriausių dalykų šiais metais. Juk 5 metus žmogai dirbo.
White Lies - Ritual
Prisipažinsiu: klausau kol kas tik vieną dainą - Bigger Than Us. Bet pasižadu paklausyt daugiau. Skaičiau, kad jis daug pozytivesnis nei debiutinis "To Lose My Life..", tad reik perklausyt daugiau. O jus aš irgi pabandysiu įkalbėti paklausyti šio antrojo kompakto su įdomesne eilute:Bored girls and sad boys / Dull roads to anywhere. / Bad sex and ethanol / High scores on solitaire.
O ko mes laukiam labai labai? Arctic Monkeys - Suck It And See
O čia jau susitinka labai kontraversiškos nuomonės: senosios makakos ar jau subrendusios mūsų laukia toliau? Iš Brick By Brick nelabai ką ir galim spręst. Iš ties kabinanti rokenrolas, daugiau indie, lyricsus šį kart aš pavadinsiu "įdomiais" (gal jų reikšmė gilesnė). O šiaip mane prajuokino dainų pavadinimai, kaip antai Don’t Sit Down ‘Cause I’ve Moved Your Chair ir playlist'as:
11. Suck It and See 12. That’s Where You’re Wrong
Miles Kane - Colour Of The Trap
Gal ne visi girdėjote, bet Pergalės dieną galėsit klausyt ex-grupės The Rascals balso ir projekto The Last Shadow Puppets nario debiutinio albumo. O čia jau turėtų būt išdirbtas darbas, mat plokštelės aprašymuose mirgės tokie vardai kaip Noel Gallagher, Alex Turner ir Gruff Rhys, o prie albumo prodiusavimo prisideda iš kažkada Kasabian bei Gorillaz padėjęs Dan The Automator. O vieną iš singlų - Inhaler - jau galite pasiklausyti ir čia.
Matthew Morrison
Glee žvaigždė, bet visų pirma, tai dainininkas pasirodantis net Broadway spektakliuose ir aktorius, vaidinęs tiek antraplanius siužetus filmuose, tiek pagrindinį vaidmenį seriale, išleido savo debiutinį singlą.
Taip taip, tai tikrai cukraus vata ir paauglių svaigalai, aš tai visai laukiu jo debiutinio albumo.
Noel Gallagher first solo album
Maždaug taip mirga daug antraščių muzikos pasaulyje. Kažkas tweetina, kad jį jau girdėjo įrašinėjanti už sienos įrašų studijoj, kažkas vis dar netiki tuo po ilgų, jau gerus metus trunkančių, gandų apie tą pirmąjį Noelio CD. Kaip ten bus - laikas parodys, bet aš girdėjau gandą apie lapkritį...
Red Hot Chili Peppers
Naują gitaristą į parankę ir jau nuo kovo 18 dienos pepersai miksuoja savo naują albumą, sekantį, po Stadium Arcadium (kuris, man rods, nieko tikrai nenuvylė) ir ilgų atostogų.
Žinoma, dar beveik nieko nepaskelbę, bet jau šiais metais turėtų parodyt ir The Cure bei Coldplay.
Aišku, aš dar galėjau paminėti daug ką, nuo Radioheadų iki Britney Spears, bet sorry - negirdėjau nieko naujo iš jų.
