Gravity The Seducer

Sveiki, mieli draugai, skaitytojai ar šiaip random žmonės. Prie šio faino būrio prisijungiu aš, Živilė, internete žinoma kaip LabTwat (neklauskit, ką mano nick’as reiškia, neaiškinsiu:D)
Pirmajam savo blynui pasirinkau Ladytron naują darbą ‘Gravity The Seducer’. Neatsitiktinai, nes šis albumas išėjo tik rugsėjo 13 dieną ir šiaip, Ladytron yra mano bene mėgstamiausia grupė, neslėpsiu :D

Ladytron yra britų grupė (kilusi iš Liverpool, kaip ir The Beatles, yay), kurianti elektroninę muziką, kurioje galima aptikti ir shoegaze, electroclash bei new wave elementų.Išpopuliarėjo su tokiomis dainomis kaip ‘Seventeen’, ‘Playgirl’ ir ‘Destroy Everything You Touch’.
Šis albumas – jau penktasis grupės diskografijoje (jei skaičiuotume ir ‘Best Of’, tai būtų šeštasis), mano labai labai lauktas ir trokštas, nes per porą metų atsiklausiau jų diskografijos ir labai norėjosi kažko naujo. Pati grupė savo albumą apibūdina kaip baroque’n’roll žanro kūrinį. Ir išties, taip ir yra.

Pirmasis albumo singlas buvo išleistas dar 2010-aisiais – buvo įtrauktas į kompiuterinio žaidimo FIFA 11 (jų soundtrackai visada geri būna) garso takelį. Turiu pripažinti, pirmąkart paklausiusi šios dainos, nebuvau sužavėta, tik po kelių klausymų ji man ėmė patikti ir iki šiol patinka.

Pirmoji daina albume – ‘White Elephant’. Pirmos 30 sekundžių man buvo ‘nnnnuu nelabai...’, tačiau tik išgirdusi vokalistės Helen Marnie balsą (kuris, mano nuomone, yra dieviškas:D), dainuojantį ‘surrender with me’, pasidaviau. Aukšti sintezatoriaus garsai suteikia dainai paslaptingumo ir kažkuo primena vargonus.

Antroji – ‘Mirage’ – my personal favourite. Greičiausiai nepavyks šios dainos įvertinti objektyviai...Pradžioje tipiniai sintezatoriaus garsai, būdingi ne vienai šios grupės dainai, ir lyriksai, ak, lyriksai.
‘Holding hands with the mirage
You don’t listen,
You do not exist’.
Itin paslaptingai skamba back-vokalistės ir klavišininkės Miros Aroyo ūkavimas, dainuojant Helen. O dainos pabaigoje, Helen kartojant ‘holding hands with the mirage’, sintezatorius, Miros ūkavimas, balsų pasikartojimas skamba tiesiog tobulai, šitos dainos klausydavau per audras :D

Trečioji ‘White Gold’ man asmeniškai nelabai patinka, melodija tokia gan aštri, nors Helen balsas atrodo toks tolimas ir sukuriamas paslaptingumo įspūdis, kurį aš itin mėgstu, ir šios eilutės: ‘Gold, you will always come to me
With the power of deception
Gold won't ever comfort me
The color of deception’
Man skamba nelabai harmoningai.

Ketvirtoji daina albume yra pirmasis naujojo albumo singlas ‘Ace Of Hz’, išleistas dar ‘Best Of’ dainų rinkinyje. Po pirmo klausymo galbūt ir nesužavėjusi, bet po antro tikrai patikusi. Ypač tas perėjimas iš pirmojo priedainio į ‘Draw closer to me’, labai švelniai ir subtiliai.

Penktoji daina – instrumentalinė ‘Ritual’. Pirmąkart klausydama šios dainos vis laukiau dainos žodžių, kol po minutės supratau, kad čia instrumentalinė daina, kas mane nuvylė. Melodija tikrai gera, ir norėtųsi išgirst Helen balsą, nes daina dabar kažkokia neišpildyta. (galbūt čia ir dėl to, kad ne itin mėgstu instrumentalus :D)

Šeštojoje dainoje ‘Moon Palace’ išgirstame Mirą Aroyo, kuri yra bulgarė, todėl jaučiamas šioks toks akcentas, kuris skamba taip šiurkščiai, bet jis tinka visoms dainoms, kurias dainuoja Mira. Tokių nėra labai daug, tačiau jos visos išsiskiria tokiu šalčiu, dvelkiančiu iš jų. Ši daina – ne išimtis.(gerąja prasme)

Septintoje albumo dainoje 'Altitude Blues' taip pat dainuoja Mira. (Jei klausa manęs neapgauna, girdžiu ir Helen). Tiesa, tai labiau primena kalbėjimą, o ne dainavimą, tai Mirai yra gan būdinga. Prisipažinsiu, nors ir Miros balsas yra toks egzotiškas ir hipnotizuojantis, man labiau patinka Helen balsas, ir šitoj dainoj, kurios melodija tiesioghttp://www.blogger.com/img/blank.gif magiška, norėtųsi Helen. Oh well :D

Aštuntoji – singlas ‘Ambulances’, pirmosiomis sekundėmis buvo benuviliąs, nes tas dažnas būgnų mušimas ne itin sužavėjo. Kol neišgirdau Helen balso, kuris šitoj dainoj yra (aš turbūt per dažnai vartoju šį žodį) DIEVIŠKAS. Nepabijosiu šio žodžio, balsas išties skamba magiškai, toks jausmas, lyg būčiau ant snieguoto kalno viršūnės.

Devintoji – ‘Melting Ice’, iškart užburianti balsu, kuris sklinda nežinia iš kur. Puiki daina klausyt per audras, kai žaibuoja ir lyja. Ir dainos žodžiai man iotin patinka ‘Hide you, not seek you or flee here I must, before you can melt down my iceberg of trust’. Pačio albumo viršelis puikiai iliustruoja tai, kaip aš jaučiuos, klausydama šios dainos.

Dešimtoji – vėl instrumentalinė ‘Transparent Days’, kuri man ne prie širdies, tai net nežinau, kaip objektyviai ją pateikti. Spręskit patys :)

Vienuoliktoji daina – ‘Ninety Degrees’ – vėl tobulas ir dieviškas Helen balsas ir vėl aš jaučiuosi tarsi pasiekusi Himalajų kalno viršūnę.

Dvyliktoji, last but not least, kaip sakoma – ‘Aces High’. Pavadinimas – aliuzija į ‘Ace of Hz’ – instrumentalinė ir supaprastinta minėto singlo versija. Nors ir instrumentalinė, bet patinka ir lengvai susiklauso.

Negalėčiau pasakyti, jog šis albumas yra visai kitoks, nei likę kiti, bet jis toks barokiškas, kupinas a la vargonų skambesio ir puikiai tinkamas klausyti per audras ar esant kalnuose. Taip.

Albumo overall nevertinsiu, visgi mėgstamiausia grupė (ir šiaip sielos muzika), sunku būtų objektyviai. Paklausykit ir įvertinkit patys:)

Živilė