Better Left Invisible(?)

'Better left invisible' - tokį apibūdinimą būtų galima priskirti Miles Kane, kuris dažniausiai asocijuojasi su nenusisekusiais The Rascals, arba (dar blogiau?) Alex Turner geriausiu sugėrovu. Trečias kartas nemeluoja? The Last Shadow Puppets aktas buvo stiprus lūžis abiejų karjeroje, nežinia, kuriam padėjo labiau, tačiau Miles solo karjeros pradžia kol kas žada puikų tęsinį, žinoma, jeigu ir vėl neišgirsime apie eilinį "viskas, šitas atsibodo, dabar darysiu kažką kito", tačiau vykime apniukusias mintis šalin ir pirmiausia apžvelkime "Colour Of The Trap".

Aš nežinau, kiek daug žmonių jis yra panašus į Paul McCartney savo išvaizda, bet manyčiau, kad pastarasis padarė nemažą įtaką jo dabartinei kūrybai. Pirmas geras dalykas perklausius albumą - lyginant su "The Age Of The Understatement", kurio kiekvieną dainą buvo laisvai galima panaudoti kaip gero europietiško kino garso takelį, dainų tipai pakankamai skiriasi, beveik neliko tiesiog persisunkiančios per kraštus melancholijos, smuikų, atsirado daugiau ritmo, išskirtinių melodijų ir, žinoma, pagaliau leista visiškai atsiskleisti išskirtinėms Mr. Kane balso savybėms.

Songs? Worth listening. Pirmieji hitai "Come Closer", "Rearrange"nepalieka abejingų, tačiau net ir ramesnės dainos yra vertos dėmesio. Duetas su prancūzų persona Clemense Poesy "Happenstance" prideda pikantiško skambesio, o Noelio Gallagherio backai "My Fantasy" prideda dar vieną tašką Miles solo naudai.

Better left invisible? Tik ne po tokio albumo, po kurio Miles pagaliau įrodė, kad gali kurti ne ką prasčiau už atlikėjus, su kuriais visuomet buvo (ir, tikėtina, dar ilgai bus) lyginamas, žinoma, jeigu nepritrūks noro ir įkvėpimo ir toliau išlaikyti tą nuostabų britišką muzikos palikimą.

Hugs and Kisses

Bee

so happy i was invited, give me the reason to get out of the city

dažniausiai aš vasarą neprasidedu su grupėm, kurios turėtų kelt liūdesį. ir kai praeitą vasarą aš atradinėjau lengvus the kooks ir melancholiškus kings of leon, šiuo metu aš klausau labai keistų ir neįprastų the national.

man daugelis sakė jų paklausyt, įkalbinėjo ilgai ir nuobodžiai. bet kai atsidarai wiki ir pamatai, kad jie turi visus 5 albumus, tai visas naujos grupės atradinėjimo džiaugsmas pavirstą į kvailą žaidimą must-listen, ir bandai virškinti naują grupę. o aš pavasarį pasiimu high violet ir užmiegu retam pietų miegui su terrible love ir runnaway. visai netyčiom galvoj pradeda skambėti visokie migloti dainų trupiniai ir galiausiai besąlygiškai krentu į the national.

kvailas vasaros lažo dienas, kai bandai išgyventi iki taip laukiamo savaitgalio, padėdavo tverti rytais klausoma slow show, o važiuojant į positivus aš galvoju visai ne apie editorsus, o trokštu pamatyti tuos įdomiuosius the national, kurie šiais metais grojo opener'y.

o aš dar esu pažadėjusi parašyti kažką apie positivus ir mano nuotykius jame, bet tai įvyks galbūt tada, kai grįšiu iš gastrolių vilniuj ir pagaliau atsidursiu namie. o rytoj visi renkamės palapines, gitaras ir važiuojam į bražuolę pasimėgaut grynu oru, stovyklavimo džiaugsmais, gera atmosfera ir muzika liverpoolio live camp'e. :)

milda