2008 m. mano gyvenime buvo kaip persilaužimas Antrajame Pasauliniame kare. Ligi tol, mano nuomonę suformuodavo kiti, mano grojaraštį sudarydavo “MTV”. Kam lįsti toliau ir atrasti, kas tau iš tikrųjų patinka, ko tu išties nori. Ačiū “MTV”, ačiū tada buvusiems aplink mane, jūsų laikai baigėsi.
Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.
Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.
Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.
Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?
Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.
Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.
Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.
Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?
0 comments:
Post a Comment