Soulmates never die

the only thing you can rely on is that you can‘t rely on anything

Placebas, pasak visažinės Wikipedios, yra „tariamas vaistas, kurio poveikis gydant ligą yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas“, tad teiginys, jog Placebas gydo kūną arba sielą, yra mažų mažiausiai absurdiškas. Bent jau žinant mane. Visos žaizdos – tiek fizinės, tiek dvasinės užgyja daug greičiau ir lengviau klausantis Placebo. Galbūt tai tik įsišnekėjimas, nes juk tikrai – kai padaugini Molko balso, ima blogėti. Oh well. Reikia į šitą pažvelgti giliau. Dauguma manęs bent vieną kartą gyvenime yra paklausę: „Ką tu juose radai? Kodėl jie tave įkvepia? Kas būtent tave įkvepia?“ O aš gūžteliu pečiais ir ką nors pacituoju.

Rašyti biografinius faktus, apkalbėti diskografiją, vargintis aiškinantis narių orientaciją yra beprasmiška. Lygiai taip pat, kaip Jums lieptų apie mylimą žmogų rašyti sausais sakiniais, neparodant jokių jausmų. Aš taip negaliu. Placebo yra dalis mano gyvenimo – ne tik to, kurį gyvenu priešais ekraną ar atkirtusi save nuo realybės ausinėmis. Širdyje, galvoje... ne! sieloje ši grupė turi atskirą kampelį, kuris yra tarsi izoliuotas nuo purvinų pašalinių rankų, nuo kitos muzikos, kitų celebrities, kurias norėtum bent kartą gyvenime pamatyti gyvai. Pažįstu vieną žmogų, kuris lygiai taip pat gyvena Oasis (nors jie ir išsiskirstė jau prieš porą metų). Galvą guldau, jog ji, skaitydama šią eilutę, nusišypsos, o toliau viską taikys sau, bet tai tik dar labiau sustiprins žodžių poveikį.

Apie Placebo žinau tik tiek, kad prieš tai gyvavo Ashtray Heart. Vėliau, 1994, susikūrė Placebo, su homoseksualu, biseksualu ir heteroseksualu priešaky. Deja (arba nelabai. Mano atveju – tikrai nelabai), jį, berods, 2009 pakeitė kitas hetero, kuriame daugiau energijos, jis stipriau ir geriau daužo būgnus ir džiaugiasi tuo, ką daro. Kas toliau? 6 ar 7 albumai, krūva paslėptų dainų (HK Farewell arba Ion man turi lygiai tokią pat reikšmę kaip kokia Nancy Boy ar Battle For The Sun), akibrokštai. Mielieji kritikai paskutinįjį albumą – Battle For The Sun – vertina neigiamai. Gal jie nesuvokia, jog pasikeitimai būtini, jeigu nori toliau vystyti grupės veiklą. Galbūt muzikos stilius nebe toks: labiau supopsėjęs, MTViškas. Khm, nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi, kad Placebo vis dar kuria. Ir kad ir kas tai bebūtų, net jeigu Brian sugalvotų parašyti dainą, panašią į Bieberio, aš vis tiek džiaugčiausi (šiaip tai jau meluoju. Bieberizmu nesidžiaugia niekas). Svarbiausia, kad pati grupė būtų patenkinta savimi, tuo, ką kuria. Jeigu kas nors nepatinka, visada yra galimybė perjungti dainą arba susilaikyti nuo nevykusių komentarų.

Jausmingumas nesvetimas ir pačiam Molko, nors dauguma parašytų dainų buvo sukurtos jam esant high. Narkotikai, alkoholis, cigaretės yra beveik kiekvieno rock star‘o kasdienybė. Bet ar nuo kokio Cobaino man eina per kūną šiurpuliukai, ar per Rape Me užsimerkus aš pajuntu nesvarumo būseną, kaip, pavyzdžiui, klausantis Space Monkey? FUCK NO. Mano manymu, į kūrybą Molko įdėjo daug daugiau savęs, negu Nirvana ar kokia porą metų gyvavusi grupiūkštė. Jeigu Brian dainuoja apie liūdesį, tą patį pajusi ir Tu. Jeigu kiekviena eilutė alsuoja skaudžia neapykanta, bent vieną pritaikysi sau. Ką jau kalbėti apie, tarkim, My Sweet Prince, kur pats pasijunti priklausomas nuo narkotikų, regis, Tau pačiam gresia Baltoji Mirtis. Ne nuo to paties, ką vartojo autorius. Tu esi gyvas jo dėka. Jo balso, jo muzikos, jo žodžių. Nemoku apibūdinti to, ką jaučiu klausydamasi Placebo. Tai kaip minimum trys taurės vyno, pusė pakelio cigarečių, kaip glėbys to, kas niekas nebus šalia. Visokie menininkai sako: „Thank you, music, for being there when nobody else was“. Aš taip pasakyčiau tik trims vyrukams.

Vienas draugas yra pasakęs: „Placebo yra skaudi muzika ne ausims, o sielai“. Iš dalies sutinku. Turi išmokti Juos mylėti. Tik tada galėsi suprasti tuos, kurie be Placebo efekto gyventi nebegali.

D.