Paris Spring

oras už lango visai nekvepia pavasariu. niekas dar nekvepia pasavariu, apskritai. todėl man norisi tik užsidarius namie sedėti ir nieko nieko nedaryti.

sakot, kuo čia viskas susiję su šituo blogu ir muzika? kai norisi nors truputį paliesti pavasarį, imiesi visokių gudrybių, kad ta šiluma ir saulės spindulėliai nors viduj knibždėtų, spraustųs ir suteiktų tą muzikos ir pavasario sukeliamą euforiją.

kiekvieną pavasarį išlipu iš rokenrolo ir žiemiškų batų, paiimu šį tą begalo saldaus ir lengvo. praeitą pavasarį tai buvo elektronika perpildyta roisin murphy, na o šįkart mano playlistas atrodo taip:

melanie pain

vardas, kuris pastarąsias savaites lietuvoj buvo linksniuojamas smarkiai. susižavėjusi koncerto video, dėlei išsilavinimo ir dainų minimalaus skaičiaus (mano kompiuterio atmintis taip pat ne guminė) parsisiunčiu kelias dainas ir per sekundę užsikabinu. melanie mane liuliuoja savo prancūziškais tekstais, kuriuos suprantu daugmaž tiek, kiek japonų ar kinų kalbas, bet viskas skamba pasakiškai. lengvai ir pavasariškai. melanie pain turi tai, už ką aš myliu ir visą nouvelle vague: žinomą nuostabų vokalą bei mažomis priemonėmis sukuriamą tam tikrą atmosferą. kartu su melanie susikuriu savo mažą rožinį pasaulį, kuris gyvybiškai reikalingas, kai už lango visai ne žalia ir viskas bando tempti mane į depresiją.

alex turner

gerai, žinau, kad šneku/rašau apie jį per daug, bet tas išleistas EP buvo kažkas tokio. kažkur mačiau komentarą: "a month ago the white stripes quit. this song made me stop crying..", tai man, išgirdus pirmą kart stuck on the puzzle, suveikė viskas atvirkščiai, ir pradėjau labai nuoširdžiai verkti. bet tikrai ne liūdesio, o džiaugsmo ašarom. po brick by brick pasirodymo ir mano sutrikusios būsenos kas dabar bus su mano arctic monkeys, aš pagaliau supratau, kad turneris dar visiškai neišsisėmė ir sugeba būti toks, kokį galbūt ne visi yra girdėję, jei niekad neklausę arctic monkeys b-sides. ir tos visos šešios dainos sudaro mano playlistą nuo EP pasirodymo.

the last shadow puppets

šnekėti apie juos labai daug kaip ir nebėra ką, tačiau jie mano pavasariniam playliste įneša truputį sunkumo. prie melanie pain prancūziškumo jie prideda britiškumo ir sumažina saldumo perteklių. nežinau, myliu juos už tą kažkokį nostalgišką ir senovinį skambesį, o kas be ko, laukiu dar vieno albumo, kai turneris susitvarkys su savo bezdžionėm, o miles - debiutiniu albumu.

milda