Ir Beždžionės Auga

"Whatever People Say I am..." skambėjo kaip lengvas Britanijos pub'uose grojamas indie. Vienas mano draugas indie apibūdino kaip "paprastą rokelį, kuriame apdainuojami santykiai su moterimis". Taip. Pirmajame Arctic Monkeys albume tų santykių apstu ir jie apdainuojami pakankamai "tiesiai šviesiai": "stop making the eyes at me and I stop making the eyes at you" Tada beždžionės paaugo po kelis centimetrus (kai kas gal priaugo svorio) ir išleido savo antrąjį albumą "Favourite Worst Nightmare". Dieviškas apipavidalinimas, sunkesni akordai, pravirkdančios "Do me a favour" ir "505", tačiau vis dar likusios lengvo indie šaknys. Ir tada, 2009-ųjų pabaigoje, dienos šviesą išvystą naujas bambino - "Humbug".

Kas pirmiausia ateina į galvą tik pamačius viršelį? It's the first their record with them on the cover. Kaip visada nesimato bosisto, Alexas ir Jamie užsiaugino plaukus (Jamie net barzdą) - mano Arktinės Makakos užaugo. Dar viena naujovė: pirmasis cd, kuriame surašyti originalūs dainų žodžiai, o šie iš tikrųjų parodo, kad pagrindinis (o gal net ir vienintelis) grupės songwriter'is progresuodamas ieško prasmės kiekviename sakinyje. O gal jie tiesiog įsimylėjo? Keletas dainų:

"My Propeller". Dainos pradžioje lengvus akordus pakeičia tamsesni garsai ir į ausis krenta nauja Alexo dainavimo maniera: romatiškas, truputį apsnūdęs, žemas balso tonas kaip niekieno kito tinka šiai dainai. Sujungia žodžius ir muziką. Vilioja. Norisi pasilikti lietingam vakarui dviese.

"Crying Lightning". Pirmasis grupės singlas. Įdomus video. Fender Jazzmaster. Žodžiuose pilna metaforų, netikėti palyginimai "With folded arms you occupied the bench like tootache, stood and puffed your chest out like you'd never lost a war." Vokalisto įsijautimas nuo antro uždainio suteikia dainai kulminaciją, puikus solo ir nuoširdus baritonas prieš paskutinį priedainį. Daina pasibaigia, bet galvoje vis dar skamba "Crying..."

"Dangerous Animals". Viena įdomiausių albumo dainų, kurioje galima aptikti senų laikų grupės užuomazgų. Spelling - another new thing. Paslaptingas siužetas priverčia pačią pasijusti priremtai tamsos.

"Secret Door". Dainos pradžia apgaulinga. Nusiteiki lėtai melodijai, kurią nuo antro posmo pagreitina ir vėl siužetiška Alexo kūryba. "Fools on parade", - pradeda dainuoti jis ir jautiesi lyg dalyvautum parade, būtum vienas iš tų kvailių.

"Potion Approaching", "Dance Little Liar", "Pretty Visitors", "The Jeweller's Hands" - visiškai naujos kūrybos pavyzdžiai. Rimtesni žodžiai, į kuriuos įsiklausyti reikia ne kartą, kad pajaustum ne tik mintį, bet ir visą dainos dvasią.

"Fire And The Thud" ir "Cornerstone" - romantiškos mieguistos dainos, tinkančios vėlyvam sekmadienio vakarui vienatviškai svajojant su puodeliu latte rankose apsuptame žvakių kambaryje.

Taip. Arctic Monkeys užaugo, pagaliau atrado savo stilių, darantį juos tik individualesnius, pabrėžiantį jų savitumą, išskiriantį iš britų muzikos industriją okupavusios indie masės. Džiugu, kad su grupe susipažinau nuo pat pirmojo jų darbo ir stebiu tobulėjimą. Tikriausiai reiktų palinkėti išlaikyti savo sudėtį, geriau pasiimti off'ą, negu išsiskirti pritrūkus idėjų ir visada likti ištikimiems sau. Kažin, kuo nustebins kitas jų albumas?

Hugs And Kisses. B.R.