Calm Down People

Tarkim, kad 70 procentų Lietuvėlės žmonių pareiškia, kad Lietuvoje muzikos nėra, jos niekada nebuvo, o jei ir buvo - pradingo pop kontekste, ją suvalgė kritikai, fanai buvo pernelyg skurdūs, kad nusipirktų cd, o rėmėjų taip ir neatsirado. O jeigu tų žmonių paprašytume pagrįsti savo nuomonę, sudalyvauti intelektualioje diskusijoje..? Va čia ir iškyla hipotezė, kad klausytis "teisingos/geros" muzikos tampa mada.

Pirmiausia, kas yra teisinga muzika? Pop? Metalas? Folkloras? Ar mes galime teigti, kad "Metallica" kuria teisingesnę muziką negu Cheryl Cole ar iškelti į padanges "Antį", bet palaidoti "Hiperbolę"? Jeigu taip, tada kiekvienas pankas šniaukštų heroiną, gėjų santuokos sukeltų pasaulinius karus, o Lietuvos sostinė jau seniai būtų Prienai (su visa pagarba jiems) - kaip tik kas nori. Sako, per mažos lietuvių smegenys neleidžia klestėti "gerai" muzikai Lietuvoje. O įprasto dydžio lietuvių smegenys teikia pirmenybę rokui? Viską kitą - lauk? Ištremiam į Sibirą, vežam į lagerius, saugom nuo piliečių? Neprimena šovinizmo: įsigalėti gali tik "didžiosios tautos" - madinga muzika?

Nuomonė "oi, aš klausausi indie, manęs niekas nesupranta, o ypač tos aukos, kurios indie nesiklauso" visų pirmiausia yra apgailėtina tuo, kad nepagrįstas skundimasis "mane diskriminuoja kitaminčiai" iššaukia tų "kitaminčių" diskriminavimą. Kiekvienoje liberalioje demokratiškoje valstybėje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis tai, kas jam atrodo geriausia, kad tai ir bebūtų YVA, Šeduikytė ar ponas Sinickis. Vieną dieną visi pasensta, o jų vaikai šaiposi, iš povilaičių ir kitų buvusios Lietuvos pop padangės žvaigždžių. Jeigu muzika yra kito žanro, nereiškia, kad ji nėra kokybiška. Kokybė - kitas klausimas, yra paklausa - yra pasiūla. Tikri dalykai turi išliekamąją vertę. Kiekvienas turi teisę atsirinkti tai, kas jam patinka, tačiau, come on people, leidžiam pasirinkti kitiems, kas patinka jiems - you can disagree, but you have to respect others' opinion. Ar perkratę jūsų fonoteką tikrai tikrai tikrai nerastume "blogos" muzikos (džy, ar kas nors tiksliai tai apibrėžė?) Neprisimenat tokio posakio: kuo daugiau draudi, tuo labiau neklauso? Kitaip pasakius, aš skaitau tuos 10 punktų ir man prieš akis iškyla ponas Petras ir dar tas kitas VYRAS iš Seimo, kuris inicijuoja abortų uždraudimo įstatymą (kas yra visiška moters pasirinkimo teisė).

Nėra Lietuvoj jums priimtinos muzikos? Nustokit būti tais "per mažų smegenų lietuviais", kurie tik skundžiasi, bet nesugeba nieko padaryti patys: eikit, susiburkit chebrą, parašykit super gerą dainą ir keiskit situaciją. Klausimas: ar tikrai jūs būsit geresni negu "mirusios" muzikos atstovai ir kada pasibaigs jūsų entuziazmas? Muzikos industrija Lietuvoje tikrai neišgyvena savo geriausio laikotarpio, tačiau, deja, reikia pripažinti, kad įžymybės (šeduikytės-mamontovai-etc.) yra kokybiškiausia "prekė", kokią mes turime, o, beje, yra toks dalykas kaip undergroundas, t.y. - kas ieško, tas randa.

Taigi, ką aš norėjau visu tuo pasakyti? Nustokit nervintis, žmonės. Na, nepatinka kažkam jūsų kooksai-beždžionės-oazės. So what? Jums lygiai taip pat nepatinka pugačiovos-yvos-etc. Nesimuškit. Neimkit į plaučius. Nusišypsokit. Tai, kad nesutampa požiūriai į muziką, nereiškia, kad pasaulyje kažkuriam iš jūsų nebėra vietos.

P.S. O va mano mama klausosi Mando Diao.

Hugs and kisses.

Bee

10 priežasčių, kodėl gera muzika Lietuvoj niekad neklestės

1. lietuvių smegenys tiesiog tam per mažos.
2. mes pripratę prie visokių nuostabių ir reikšmingų lyricsų apie medžius ir debesis, kuriais mus maitina šeduikytė ir co.
3. turim per daug kritikų, kurie neleidžia išlipt normaliom grupėm į viršų. o tiems kritikams reikia labai sudėtingų melodijų ir muzikinių ypatybių, tačiau lietuvoj toliau klesti nesąmonės.
4. nes prie chebros ir siemkų spjaudymo labiau tinka visokie bumčikičiki ir rusiškos melodijos.
5. mūsų tėvai net nepripažįsta geros muzikos.
6. nes jei sumąstei klausyti normalios muzikos, tai pirmiausia ruoškis nueiti kryžių kelius.
7. ir šiaip tave vadins nesveiku, metalistu ir visokiu kitokiu.
8. vistiek nerasi kur patūsint (atidžiai renkantis tūsų skaičius sumažės perpus).
9. pasidarysi super jautrus muzikai ir kompanijoje tavo nuotaika gali nuo to nukentėt
10. normalios grupės čia atvažiuoja kartą per metus

Mildukas ir Karolukas

Suck It And See

kol vieni verkia iš laimės apimti muzikos euforijos, o kiti sprendžia dilemą ar esi tikras fanas, jei

klausai nuleakintą albumą, aš ramiai siunčiuos ketvirtą arctic monkeys darbą.

kažkas sakė, kad apturėjo pačias sunkiausias gyvenime minutes, kai diskas jau pumpavosi kompiuterin. tada pasireiškia reliatyvumo teorijos, laikas išsitempia iki begalybės. ir pagaliau - pirmieji akordai, turneris užtraukia she's thunderstorms, o milda kaip visada sugeba išspausti vieną kitą ašarą. žinant mane tai jokia staigmena, visad apsiverkiu lyg būčiau mama, kuri didžiuotųsi sūnumis, kurie gavo dar vieną dešimtuką. kaip albumo pradžiai sakyčiau labai gerai, nors aš asmeniškai būčiau dėjus suck it and see, nors tai ir belekaip banalu. o užvadinti albumą kažkokia ten esančia daina irgi ne pats geriausias variantas.

bet pamirštam tai ir pereinam prie dar vienos negirdėtos nematytos dainos - black treacle. nežinau, viskas lyg gerai, neturiu prie ko prisikabint, nors daina nekabina kažko. pasibaigus pereinam prie brick by brick ir spaudžiam skip, nes tie trys besikartojantys žodžiai buvo spėję užkabint ir jau nusibost.

the hellcat spangled shalalala. tiesiog shalalala, nėr ką pasakyt. tobula daina, kuriai nieko netrūksta, tokie yra nauji arctic monkeys. tikriausiai gali pakeisti cornerstone, nes tokių dainų aš pasigendu albume, bet galbūt tokios ir pasitaiko tik kartą. pereini prie don't sit down cause i've moved your chair , padainuoji jau žinomus lyricsus ir eilinį kartą išlieji pyktį. jei dar kiek liko, viską susirenka library pictures, kuri primena favourite worst nightmare laikus ir, kaip sako karolė, duoda pasitaškyt seniesiem arctic monkeys fanams, ir all my own stunts.

reckless serenade ir piledriver waltz jau įsikirtusios makaulėj, kartu gali dainuot ar bent niūniuot. su pastarąja iškyla dilema: ką rinktis - alexo turnerio ar arctic monkeys versiją? ir dar iki šiol neatsakiau į šitą klausimą, o gal nenoriu atsakyt.

nepastebimai prasiklauso love is laserquest, o atėjus suck it and see apšali ir nebeturi žodžių. galiausiai alexas visiems arctic monkeys/humbug'o kritikams pareiškia that's where you're wrong ir viską užbaigia.

arctic monkeys pasikeitė. išaugę iš paaugliškų inkariukų, perėję visas krizes, depresijas, humbug'us palikę už nugarų, jie tampa skoningi, rokenroliški, subrendę. tokie, kokie ir turi būti. tiek laukta ir svarstyta, tikėtasi, net baimintasi, bet vyrai tikrai nenuvylė, visiems po didelį didelį apkabinimą perduosiu, jei kadanors sutiksiu.

milda

Soulmates never die

the only thing you can rely on is that you can‘t rely on anything

Placebas, pasak visažinės Wikipedios, yra „tariamas vaistas, kurio poveikis gydant ligą yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas“, tad teiginys, jog Placebas gydo kūną arba sielą, yra mažų mažiausiai absurdiškas. Bent jau žinant mane. Visos žaizdos – tiek fizinės, tiek dvasinės užgyja daug greičiau ir lengviau klausantis Placebo. Galbūt tai tik įsišnekėjimas, nes juk tikrai – kai padaugini Molko balso, ima blogėti. Oh well. Reikia į šitą pažvelgti giliau. Dauguma manęs bent vieną kartą gyvenime yra paklausę: „Ką tu juose radai? Kodėl jie tave įkvepia? Kas būtent tave įkvepia?“ O aš gūžteliu pečiais ir ką nors pacituoju.

Rašyti biografinius faktus, apkalbėti diskografiją, vargintis aiškinantis narių orientaciją yra beprasmiška. Lygiai taip pat, kaip Jums lieptų apie mylimą žmogų rašyti sausais sakiniais, neparodant jokių jausmų. Aš taip negaliu. Placebo yra dalis mano gyvenimo – ne tik to, kurį gyvenu priešais ekraną ar atkirtusi save nuo realybės ausinėmis. Širdyje, galvoje... ne! sieloje ši grupė turi atskirą kampelį, kuris yra tarsi izoliuotas nuo purvinų pašalinių rankų, nuo kitos muzikos, kitų celebrities, kurias norėtum bent kartą gyvenime pamatyti gyvai. Pažįstu vieną žmogų, kuris lygiai taip pat gyvena Oasis (nors jie ir išsiskirstė jau prieš porą metų). Galvą guldau, jog ji, skaitydama šią eilutę, nusišypsos, o toliau viską taikys sau, bet tai tik dar labiau sustiprins žodžių poveikį.

Apie Placebo žinau tik tiek, kad prieš tai gyvavo Ashtray Heart. Vėliau, 1994, susikūrė Placebo, su homoseksualu, biseksualu ir heteroseksualu priešaky. Deja (arba nelabai. Mano atveju – tikrai nelabai), jį, berods, 2009 pakeitė kitas hetero, kuriame daugiau energijos, jis stipriau ir geriau daužo būgnus ir džiaugiasi tuo, ką daro. Kas toliau? 6 ar 7 albumai, krūva paslėptų dainų (HK Farewell arba Ion man turi lygiai tokią pat reikšmę kaip kokia Nancy Boy ar Battle For The Sun), akibrokštai. Mielieji kritikai paskutinįjį albumą – Battle For The Sun – vertina neigiamai. Gal jie nesuvokia, jog pasikeitimai būtini, jeigu nori toliau vystyti grupės veiklą. Galbūt muzikos stilius nebe toks: labiau supopsėjęs, MTViškas. Khm, nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi, kad Placebo vis dar kuria. Ir kad ir kas tai bebūtų, net jeigu Brian sugalvotų parašyti dainą, panašią į Bieberio, aš vis tiek džiaugčiausi (šiaip tai jau meluoju. Bieberizmu nesidžiaugia niekas). Svarbiausia, kad pati grupė būtų patenkinta savimi, tuo, ką kuria. Jeigu kas nors nepatinka, visada yra galimybė perjungti dainą arba susilaikyti nuo nevykusių komentarų.

Jausmingumas nesvetimas ir pačiam Molko, nors dauguma parašytų dainų buvo sukurtos jam esant high. Narkotikai, alkoholis, cigaretės yra beveik kiekvieno rock star‘o kasdienybė. Bet ar nuo kokio Cobaino man eina per kūną šiurpuliukai, ar per Rape Me užsimerkus aš pajuntu nesvarumo būseną, kaip, pavyzdžiui, klausantis Space Monkey? FUCK NO. Mano manymu, į kūrybą Molko įdėjo daug daugiau savęs, negu Nirvana ar kokia porą metų gyvavusi grupiūkštė. Jeigu Brian dainuoja apie liūdesį, tą patį pajusi ir Tu. Jeigu kiekviena eilutė alsuoja skaudžia neapykanta, bent vieną pritaikysi sau. Ką jau kalbėti apie, tarkim, My Sweet Prince, kur pats pasijunti priklausomas nuo narkotikų, regis, Tau pačiam gresia Baltoji Mirtis. Ne nuo to paties, ką vartojo autorius. Tu esi gyvas jo dėka. Jo balso, jo muzikos, jo žodžių. Nemoku apibūdinti to, ką jaučiu klausydamasi Placebo. Tai kaip minimum trys taurės vyno, pusė pakelio cigarečių, kaip glėbys to, kas niekas nebus šalia. Visokie menininkai sako: „Thank you, music, for being there when nobody else was“. Aš taip pasakyčiau tik trims vyrukams.

Vienas draugas yra pasakęs: „Placebo yra skaudi muzika ne ausims, o sielai“. Iš dalies sutinku. Turi išmokti Juos mylėti. Tik tada galėsi suprasti tuos, kurie be Placebo efekto gyventi nebegali.

D.