Buvau LIVERPOOL'io gimtadieny..

O Karoluko penktadienio vakaras praėjo ypač smagiai: liverpuliečiai sulaukė ketvirtojo gimtadienio. Mane vis dar stebina, kad ši grupuotė iš ties susilaukia žmonių dėmesio, nes dauguma pradėję klausyt rock/alternative/indie/britpop iš pradžių pasijaučia forever alone Lietuvoj su tokiu skoniu. Taigi, jie praskaidrina gyvenimą.

Liverpoolio “plote” teko lankytis pirmą kart (neskaitant vasara vykusio Live Camp). Publika šilta, dauguma veidų matyti koncertuose, tai įrodo ištikimybę. Lofte taip pat buvau pirmą syk. Garsas labai geras, žmonių nepergrūsta, bet šiek tiek užknisa alaus monopolija.

Anyway.. Kaip ten viskas buvo:

Loftas. Mažai žmonių ir vyrukas su akustine gitara ant scenos. Toks romantiškas pasirodymas vakaro pradžiai. Žmonių pradeda daugėti, o ant scenos pasirodo “Kėdės ir Stalai”. Tai jau savotiškas rock’n’rollas, nors jaučiasi, kad kartais FLAMINGO bosistu pabūnančiam Ignui reiktų padirbti su tarimu. Bet jie kieti. Alus toliau liejasi, žmonės pradeda išsijundinti, o čia ir vietos pasidaro mažoka.

PERTRAUKA. Damn, per pertraukėlę žmonės pradėjo rimtai tūsint, nes prasidėjo visi geriausi gabalai. Atrodo, kad norint sugundyt tokio skonio mases, DJ’ėjui reikia teturėti youtube po ranka. Kas tuos remixus ir sugalvojo? Žmonės pradeda atsipalaiduot pagal geriausias britiško roko daineles, jas staugia ir mėto konfeti.

Įsimaišai į masę ir pajunti muzikos galią. Ant scenos lipa Freaks On Floor. Nesu didelė jų fanė, bet matosi, kad vaikinai turi savo stilių, savo fanus, yra įvaldę techniką. Publika šėlo, tikrai šėlo, bet negali gi visų jėgų atiduot - paskutiniai pasirodo FLAMINGO su puse savo coverių programos. Šitoj vietoj aš, kaip visad, atsistoju prieky ir staugiu best songs ever.

Aišku, nebuvo apseita ir be ne ten pataikiusių snukių, a.k.a. sostinę lankantys italai, “draugai atsitempė”, “daugiau nėr kur eit” ir panaši fauna. Jie užėję, tikriausiai, pagalvojo, kad žmonės susirinko pasitūsint pagal youtube klipus. Panašiai ir yra. Mes tai vadiname - geriausiais vakarėliais.

Reziume: grįžti verta ir SULAUKIT DAR IR 10 GIMTADIENIO!

Peace. Love. Rock n Roll.

Liko šiek tiek daugiau nei septynios savaitės iki vasaros, na, o vasara muzikos narkomanui - festivalių metas. Taigi, šiandien abiem ausimis besiklausydama Vytauto Širkos "Altorių Šešėly" įgarsinimo, bet iš tikrųjų nieko nesuprasdama, nes mano mintys sukasi tik apie peršalimą, apžvelgsiu ką šiemet mums siūlo geriausi Europos muzikos festivaliai.

Kol Lietuvoje geriausiu renginiu išlieka "Mėnuo Juodaragis", kaimynai nesnaudžia - lenkai ir latviai rengia kasmečius, jau dešimtąjį jubiliejų švenčiantį, "Open'er" bei "Positivus".

Pasikultūrinimas Gdynėje birželio 30-liepos trečiąją dienomis su tokiomis grupėmis kaip Coldplay, Hurts, Pulp, Two Door Cinema Club bei atlikėjais Kate Nash ir, taip, Paolo Nutini, jūsų banko sąskaitą palengvins nuo 165 iki 426 zlotų, kepenis nuvargins pigiu alumi (whatever, jos regeneruoja), praturtins žodyną keliomis kaimynų frazėmis (nebent jūs iš Vilniaus ir balsavote už Tomaševskį) ir gal pagaliau pakeis vieno kito lietuvio požiūrį į Lenkiją. P.S. Uždraustos visos profesionalios kameros ir vis dar negalima įsinešti ginklų.

Tuo tarpu mūsų broliai šaunuoliai latviai šiemet apsiginklavo Editors, Hurts, Royksopp bei Marku Ronsonu ir liepos 15-16 dienomis jau penktą kartą pelnytai vadinsis didžiausiu ir geriausiu festivaliu Baltijos šalyse nuo 30 iki 37 latų.

Silpnų nervų skaitytojams pats metas paspausti raudoną iksiuką ekrano kampe, nes tikrosios dūzgynės (ar kaip ten sumąstė kalbininkai?) tik prasideda. Keliaujame į Glastonbury, kur birželio 23-26 dienomis vyks vienas geriausių festivalių pasaulyje. Kol kas britai nepaskelbė galutinio line up, bet nusimato išvysti tokias žvaigždes kaip U2, Beyonce, Coldplay, The Chemical Brothers, Primal Scream bei Elbow už beveik 200 svarų.

Na, o galutinai jus nužudys birželio 3-5 dienomis Vokietijos Niurburgringo trasoje vykstantis "Rock am Ring" festivalis. Jūsų ausų būgnelius už 170 eurų plėšys ir nuvarys nuo kojų Kings of Leon, Mando Diao, Interpol, Wolfmother, The Kooks, Korn, Pete Doherty, The Naked and Famous ir daugybė kitų šaunių grupių. Žodžiu, nereikia nė minėti, kad be dūzgynių galėsite pamatyti ir garsiąją trasą, be to, kas jau kas, bet šie žmonės renginius organizuoti moka.

Dabar manęs nekenčia visi nepilnamečiai asmenys, bet jie visada turi viltį, kad ir šiemet Lietuvoje švies nepakeičiamas B2gether

žiburėlis, o pagrindiniu headlineriu ir vėl pasiskelbs, o po to neatvyks ponas Andrius.

Always Yours, Bee

"Dabartinės “aš” kūrėjai - nuoširdžiai jums dėkoju" arba "Music - me gusta"

Teko rašyti rašinėlį lietuvių kalbai apie dalykus, kurie padarė įtaką. Visada rašydavau apie muziką, šį kart nusiteikiau taip pat. Nusprendžiau, net su jumis pasidalinti. Kritikai, c'mon.

2008 m. mano gyvenime buvo kaip persilaužimas Antrajame Pasauliniame kare. Ligi tol, mano nuomonę suformuodavo kiti, mano grojaraštį sudarydavo “MTV”. Kam lįsti toliau ir atrasti, kas tau iš tikrųjų patinka, ko tu išties nori. Ačiū “MTV”, ačiū tada buvusiems aplink mane, jūsų laikai baigėsi.

Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.

Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.

Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.

Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?