Sapnuose Dainuojantis Vaiduoklis

Štai, ką vadinu kokybišku popsu. Indie/folk/rock prieskoniais tarsi druska, pipirais ir rozmarinu pagardinti idealiausi pietūs mano muzikos grotuvui - Florence + The Machine "Lungs" - įrodo, kad nevalia nurašyti vieno ar kito žanro dėl kelių nevykusių peroksidinių musių sriuboje.

"Plaučiai" pirmąjį savo oro gurkšnį įkvėpė 2009-ųjų liepos šeštąją ir Didžiojoje Britanijoje iš karto užtikrintai klestelėjo į pirmąjį sostą, tuo tarpu Europoje turėjo tenkintis trylikta vieta. Albumą prodiusavo Arctic Monkeys gerbėjų žinomas James Ford, jam padėjo Paul Epworth, Steve Mackey bei Charlie Hugall. Viršelis - ne vienintelis apie išskirtinumą bylojantis ženklas: įdomūs dainų pavadinimai, gilios prasmės ir ypač išskirtinis Florence Welch vokalas. Pastarojo su niekieno kito nesumaišysi net išgyvendamas pagirias.

Žinoma, iš pirmos ausies galima pamanyti, kad tai ne tik anglų kalbą išmokusi, bet ir britišką akcentą išlaužusi Alina Orlova, ypatingai klausantis "Girl with one eye open", nes tai tikriausiai pati silpniausia "Lungs" daina, ypač jei nuimtume visas perkusijas, bosus ir gitaras teliktų kanibališkas Florence klykimas apie tai, kaip ji išmėsinės merginą. Kažin kodėl man nesinori gilintis, kokių jausmų apimta ar patirties išvarginta, ji sukūrė šią dainą. Tačiau tai tik pirmasis apgaulingas įspūdis. Vėliau paaiškėja, kad Orlovai telieka slėptis po lapais.

Pirmiausia mintyse (tiksliau, tame jų plote, kuris užuot supratęs matematiką, įsisavina lyrics'us ir melodijas) įsiminė "Rabbit heart". Ukrainietišką folk'ą primenantis kūrinys idealiai tinka raudonplaukės vokalo galimybėms atskleisti bei sudominti arba priversti nekęsti. Vokalo galimybės atsiskleidžia ir "Howl", ir "Cosmic love", ir "Bird Song", ir... visur?

Apibendrinkime tekstą. Skirtingai, negu dauguma lietuvių "įžymybių" britai (ir visas normalus pasaulis) atlieka tai, ką sukuria patys. Taigi, kol mes dar dedame dažniausiai net ne savo tekstą ant senos visiem gerai žinomos melodijos (ne į temą, bet vaikai pradeda tai daryti mokykloje, per pilietinės dainos konkursus pavogę Scorpions "Wind Of Change" aranžuotę) kažkur, ir ne tik Šengeno ribose, gimsta stebuklai.

Dainų žodžiai ne tik dera su įspūdingu vokalu, bet ir yra velniškai teisingi. "My boy builds coffins" skamba grubiai, keistai, galiu lažintis, kad pamatę pavadinimą ne visi turėtų noro perklausyti dainą, tačiau nepirkite knygos pagal viršelį:
"My boy builds coffins for the rich and the poor/kings and queens them all knocked on his door/beggars and liars, gypsies and thieves/they all come to him cos he's so eager to please". O kur dar "I'm not calling you a liar?" - tiesiog lyriškas realizmas.

Pastaroji šios grupės daina, kuri pavergė mano sielą - "Hardest of Hearts". Tobulai nuostabi. Pavergia ne tik švelnus ir žemas (kas "Lungs" neįprasta) Florence vokalas, bet tiesiog viskas: nuo pradžios iki galo. "The tenderest touch, leaves the darkest of marks, and the kindest of kisses break the hardest of hearts" . Daugiau nieko nepasakosiu: noriu, kad jūs patys po truputį atrastumėte šią atlikėją. O man telieka palinkėti Florence + The Machine neišsenkančios kūrybinės dvasios ir išlaikyto brandaus išskirtinumo.

Hugs and kisses.

Always Yours, B.R.