Rugpjūtis yra tas mėnesis, kai nori nenori, turi pripažinti, kad dienos trumpėja, įdegis blėsta, lieka dar mažiau laiko iki Naujųjų metų, o tu vis dar neturi, ką bučiuoti vidurnaktį, tačiau viltis miršta paskutinė ir, nužvelgus kieme po lietaus šokinėjančią vienišą varlę (tikėti pasakomis apie varles-princus, ar ne?), padarai išvadą - artėja ruduo. Nors idealistai romantikai, persisotinę "langu žliaugiančių lietaus lašų" ta proga nušoktų nuo tiltų (gaila, kad to nepadarė Maironis), normalūs žmonės rudens nebijo, atvirkščiai, ruduo - tai puikus metas pailsėjus dvasiškai, vėl kibti į svarbius darbus, kitaip pasakius - iš naujo įsilieti į gyvenimą. Nežinau, kaip jums, tačiau man norisi kažko žadinančio, bet subtiliai saldaus, todėl, nors tai ir yra retenybė blog'e, šis įrašas bus skirtas apžvelgti geram kokybiškam pop.
Kažkada seniai seniai, vaikai, kol dar nebuvo gimęs Pitbulis, o dainose iš tikrųjų buvo suprantamų žodžių,
pop muzika BUVO. Taip, nors tuo metu nebuvo Lady Gagos, pasaulį šokiravo Madonna, tačiau net ir po 27 metų 'Like a virgin' žodžius moka mintinai kiekvienas gyvenimo nesugadintas paauglys, o pagal Mud 'Tiger Feet'taškosi pilnutėlis Olimpinis stadionas. Aš nerašysiu apie Michael Jackson bei Madonna, niekas nesiginčija dėl jų indėlio apskritai pasaulinei muzikos industrijai, aš noriu paminėti tuos, kurie tarsi likę antram plane, tačiau turėtų spindėti pirmajame.
Taigi, savo trumpą apžvalgą noriu pradėti Cyndi Lauper 'Girls Just Want To Have Fun'. Boys would like to have fun, too, jūs sakysit, nuo kada šie lyricsai turi prasmę, aš ir nesakau, kad turi, bet tai atspindi ne tik to laikmečio paauglių pasaulėžiūrą, be to, šią dainą yra perdainavus (nesakau, kad geriau) šiuolaikinių paauglių dievaitė Miley Cyrus, o tai vėl sako šį bei tą apie nemirštantį seną pop. Cyndi turi užburiančią charizmą, kuri neleidžia atitraukti akių netgi nuo tokio paprasto, bet žavaus klipo.
Vaikystėje labai nemėgau Cher. Turiu omeny, kad būdama vaikas nežinojau, kad ji dainuoja, žinojau, kad vaidina ir jos (kaip man tuo metu atrodė) arklį primenantis veidas mane gąsdindavo. Dabar Cher atrodo ne tik žavi moteris, tačiau jos muzika visada kelia man nuotaiką.
Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų abejingas šiai dainai. Tai yra turbūt geriausia pop daina, tik labiau sustiprinanti mano meilę Europai. Nors yra dvi šios dainos versijos bei klipai, visgi dalinuos šiuo:
Man nesvarbu, jei George Michael yra gėjus, narkomanas ar krokodilų medžiotojas, kai jis yra sukūręs tai, ko niekada nebuvo ir nesukurs joks lietuvis.
The Bangles - totalus amerikiečių girl band'as, tačiau savo nereikšmingais žodžiais paperkantis labiau negu tiesiogiai suprantamas Nicolės 'Loosen up my buttons'.
Taigi, tikiuos, kad paskutinį vasaros mėnesį įgyvendinsit vis dar neatliktus darbus, o rudenį pasitiksit nusiteikę nepasiduoti liūdesiui bei atrasit tai, kas buvo jau seniai pamiršta.
Kol tauta skundžiasi atimta teisybe, per karštu/pernelyg apsiniaukusiu/lietingu/saulėtu oru, vasaros viduryje apima kažkoks keistas įkvėpimas. Perskaičius toną knygų, susitvarkius rūbų spintą ir netgi numetus du kilogramus, kyla ranka atrasti seniai pamirštus bei kitu kampu pažvelgti į visiškai naujus. Taigi, to nesupras zvonkės ir bunkės, bet kas tie žmonės, kurie stebuklus kuria gyvai?
Ed Sheeran. Dvidešimt vienerių britų talentas, išgarsėjęs 'Lego house', kurio klipe nusifilmavo Rupert Grint. Neminint sėkmės Brit Awards, 2012 metų Ivor Novello apdovanojimuose su savo 'The A Team' pagaliau buvo tas, kuris įspyrė į užpakalį n kartų vyrų paliktai, iš to užsidirbusiai, išgarsėjusiai ir pagaliau nėščiai Adele (taip jai ir reikia už sugadintą The Cure 'Lovesong') bei aplenkė Florence and The Machine, nusinešdamas apdovanojimą už geriausią dainą musically and lyrically. Jeigu dar yra abejojančių vaikino talentu, pats laikas atrasti ir pasiimti ore tvyrantį įkvėpimą iš The Live Room sesijos.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad visi tie penki žmonės, kurie skaitė šį blog'ą ir jo gal netgi nepamiršo, dabar pagalvos "Jeigu rašo Birutė, ji būtinai paminės Florence and The Machine". Fuck yeah, they are right. Jos čia nebuvo daugiau negu metus, ji išleido albumą, nufilmavo n klipų ir padarė tobulą MTV Unplugged, kurio youtube nebeleidžia žiūrėti, telieka klausyti. Brit Awards Florence visus sužavėjo stulbinančiu 'No Light, No Light' atlikimu, tačiau pasirodymas, kuris sukrečia, pažadina norą keistis, įskelia oranžinį kauniečių merginų tinką ant veido, yra šis:
Nepelnytai pop pasaulio primiršta atlikėja iš Velso Duffy 2010 pristatė savo tuomet naują albumą 'Endlessly'. Subtilus, tačiau įkvepiantis jo pristatymo koncertas Cafe de Paris nustebina energija bei profesionalumu ir įrodo, jog pelnytai Duffy tapo pirmąja velsiete, įkopusia į UK charto pirmąją vietą po Bonnie Tyler pasiekimo 1983.
Kas nedievina Bruce Springsteen? Kai jo užkimęs balsas nė vienam žmogui pasaulyje nebekels šiurpulių, vadinasi, tūpikas surinko drakono rutulius.
Žinoma, aš galėčiau paminėti dar milijoną tobulų gyvų versijų, tačiau dabar yra 11 vakaro ir aš tiesiog fiziškai negaliu visko išvardyti. Jauskitės laisvi pareikšti savo mylimiausius komentaruose. Gražaus vakaro
Colours of Bubbles ką tik išleido savo naująjį singlą "Phoenix" bei pirmąjį vaizdo klipą. Mes ypač džiaugiamės Lietuvos Mančesterio grupės sėkme ir nusprendėm jų paklausti tiek apie "Phoenix", tiek apie ateities planus. Į klausimus atsako grupės vokalistas Julijus Aleksovas.
"Phoenix" gan smarkiai skiriasi nuo jūsų ankstesnės kūrybos. Kaip kilo idėja ją sukurti? Kas ją įkvėpė parašyti - kino filmas, o gal kita grupė?
Julius Aleksovas: Na, visų pirma mes nemanom, kad ji yra visiškai kitokia. Tiesiog prie santykinai lengvesnio „country/western“ pridėjom daugiau elektrinių gitarų. Atrodo, kad ir kitais metais pas mus tų gitarų bus nemažiau, tai galite tikėtis panašių dainų.
Didelių paslapčių jos sukūrime nėra – dainos pas mus dažniausiai susikuria pačios. Taip, „Pheonix“ - tai visiškai kitokia istorija nei „My Little Sue“ – apie tai, kaip kitas žmogus užvaldo tavo pasaulį, kaip negali atsiskirti, kaip reikia apsispręsti... Bet nepaslaptis, kad ją grojam jau kuris laikas, tad ji nera tokia nauja daina. Dabar sunku ir prisiminti, kas labiausiai įkvepė. Aišku, o galutinėje versijoje daug ką lėmė pats sėkmingas įrašas ir tai, kad suvedimą atlikti dainą išsiuntėme masteringo meistrams į niūrųjį Velsą [juokiasi]
Tik paaiškėjo sena kaip pasaulis tiesa – reikia laiko, kol daina „nusistovi“, kol įgauna skambesį, kuriuo likome patenkti. Čia kaip jaunas božole vynas, kuriam dar reikia laiko iš tikrųjų prieš tai, kaip jį pulti ragauti. [juokiasi]
Kodėl klipą kurti pasirinkote kartu su "TWODICKS"?
JA: „TWODICKS“ pastebėjome dar ankstyvą pavasarį, kaip ir visi – „Facebooke“ :). Jie ''ant Lietuvos'' turėjo kažką naujo, darė viską kitaip. Mum tas patiko. Nenorėjome kartoti, kas jau buvo čia padaryta anksčiau – 00-aisiais ar 90-aisiais. O jie pasirode naujoviniai, bent Lietuvoje. Taigi taip viskas ir susiklostė kone savaime, mums nusiuntus pradinę dainos versiją ir pasiūlius dirbt su mumis. Vaikinai iškėlė sąlygą, kad idėjos yra jų, ir su ja sutikome.
Mūsų vadybininkas juokiasi, kad jei būtume žinoję, kad jie bus taip reikalingi visiems, taip įvertinti (ir nebeturintys laiko), gal ir nebūtume pradėję... Kai jie atsiuntė pirmą scenarijų, nebuvo nei „Sattos“ reklamos, jie nebuvo nieko filmavę. Dar užtruko fondų paieškos, kad nusamdyti malunsparnius... na, jūs žinote, kad jos nebuvo sėkmingos ir išėjo tikra self-financed, independent production. Bet galų gale manau, kad „TWODICKS“ gerai atspindi mūsų laikus.
Kokia yra "Phoenix" klipo idėja?
JA: Klipo idėja yra kiek gilesnė, nei kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mergina, kuri pasirodo ekrane iš tikrųjų yra matoma tik mums, klipo žiūrovams. Klipo herojus vaikinas jos nemato, ji tik „šmėžuoja“ šalia, kaip prisiminimas, kurio negali atsikratyti. O gal to nenori padaryti ..?
O pats herojus tuo metu klaidžioja po mišką, tarsi po savo mintis. Jis klaidžioja po mišką, tarsi po savo mintis – praeina visa diena nuo ryto iki vakaro – tarsi gyvenimas. Ieško paslapties, ir negali jos atskleisti... ar atsikratyti.
Kokie Colours Of Bubbles ateities planai?
JA: Tolimos ateities planų neturime. Tokių niekad neturėjome. Neveltui ir KAISER CHIEFS neseniai interviu pasakė, kad pasaulyje dabar sunku lengvai gyventi penkiems vaikinams su gitaromis. Gal net ir sunkiausi laikai „prasisukti“ nuo BEATLES laikų... [juokiasi].
O artimiausios ateities planai labai aiškūs – jau sausio 13 dieną, penktadienį visus šiauliečius pakviesime į „Pogo“ klubą, kur koncertuosime pakeistoje, jaukesnėje scenoje. Galite tikėtis ir daugiau siurprizų, pavyzdžiui „Coloursų“ rokoteka, kur sugrosim visą mėgstamą muziką – kiekvienas atskirai.
Išsimiegoję šeštadienį patrauksime į Rygą, kur jaukiame bare „ILOVEYOU“ Senamiestyje Aldarių gatvėje vakare vyks kol kas paskutinis aiškiai mūsų suplanuotas koncertas. Ir – kol – kas...
Ko tikėtis klausytojams? Kaip tolimesnį Colours Of Bubbles gyvavimą, stilių
įsivaizduoja patys atlikėjai?
JA: Na mes save laikome - pavadinkime – visada ieškotojais. Nesam nusistovėję ties vienu konkreciu žanru ar būtent tokiu, o ne kitokiu stiliumi. Mes niekad negalvojom pirmiausia apie tai kokio stiliaus daina turėtų būt sukurta, o tik po to apie pačią dainą.
Bet kokiu atveju mums kaip draugams svarbu ir koncertai, todėl pirmą pusmetį toliau ketiname groti - gal artimame užsienyje kiek daugiau nei Lietuvoje... O su nauja baigta programa tikrai neketiname nuvilt ir mūsų gerbėjų Tėvynej.
Kitas dalykas – nesinorėtų daryti kompromisų ir tapti kažkokiais soliniais atlikėjais su akustinėmis gitaromis only, todėl planuojame sugrįžti vasarą į festivalių scenas, kur kokybiškas garsas, šokinėjanti prakaite publika ir geras tūsas.
Tiesiog viskas vyksta savaime, pasroviui. Bet, žinoma, neketiname atsisakyt mėgstamų country elementų mūsų muzikoje. No way. O viskas kitkas priklauso nuo iTunes topų [juokiasi].
The Colours of Bubbles pirmą žiemos dieną išleidžia ir dovanoja truputį mistišką ir sunkesnę dainą - Phoenix, kuri smarkiai skiriasi nuo senesnės vyrukų kūrybos. Tie, kurie lankosi jų koncertuose tikriausiai nenustebs, nes daina yra grojama nuo pirmojo EP išleidimo, tačiau jiem siūloma net trys remixai: Golden Parazyth, Eatyourwork vs Fingus ir grupės klavišininko - M. Pūgos. Kaip reikia reaguot į iš indie muzikos pagamintus remixus nelabai žinau - nuspręsti teks jums patiems. Singlą seka keli koncertai Estijoj ir Latvijoj, o mes laukiam pirmojo klipo ir keleto koncertų Lietuvoj.
Enjoy. Parsisiųsti dainas galite iki pirmadienio iš www.cob.lt
Tačiau, jam skauda gerklę. Minimalus bajerių kiekis. Blaivas. Kartais lūžtantis balsas - nieko tokio. Juk Tomas geriau žino.
Mira neaiškiai vėluoja. Nežinau, kiek vėluoja, kiek čia planas buvo Tomui pradžioj groti vienam. Kaltas Gerumas, We Could Have It All, Kuti Kuti, Juokas Pro Ašaras, Lūkesčiai ir Pasiekimai, Anykščių Vynas, nauja Visos Miesto Prostitutės versija - Manęs Nebėra (Mylimas Tėvas ir Sūnus). Savotiška romantika, intymumas, kartais liūliuojantis liūdesys, akys krypstančios tik į Tomą. Mažiau žinomos, mostly lietuviškos, dainos, kurių aranžuotės paprastos, tačiau lyricsai priverčia šiurpuliukais nusėti ne vieno žmogaus kūną.
"Atsisekit liemenėles ir pasitaisykit higieninius įklotus" (ar kažką panašaus) praneša Tomas ir į sceną pakviečia Miroslavą. Publika šėlsta, Mira pasiima elektrinę gitarą ir mes pasineriam į nostalgiją. Lisa. Foreign Policy. Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai. Round and Round. Follow you. When There’s Nothing Left. So What. I’ll Burn Your House On Sunday Morning. Absoliutus susimąstymas. Sėdi ir lauki, kada, NA KADA GI, į sceną įžengs Erikas ir Vladas. Kai kurie iš žmonių juk ne sėdėjo, o negailėdami savęs šokinėjo pagal Gravel elektrines gitaras 2008m. balandžio 19d. toj pačioj salėj. Dabar jie tiesiog sėdėjo ant kilimo ir mėgavosi ½ Gravel.
Bisas. Visi atsistoja ir net nežada atsisėst. Aš Išpjoviau Tavo Širdį kaip visada nuostabiausia, kad ir kaip banalu. Bet gražu, kai visi dainuoja. Mes su Milda stangiamės nedainuot per tas lietuviškas, nes paskui youtube’ėj ant mūsų rėkia. O Tomas paskui sako, kad nusivylė visišku pirmos eilės apatiškumu ir nepadėjimu dainuot. Anyway. Kaltas Gerumas aranžuotė su Mira - užskaitom. No Contradiction - “Nauja Gravel daina” - štai kiek nedaug reik pasakyt Tomui, kad jis paverstų mus naivuoliais, kurie vis dar tiki atsikūrimu.
Man, asmeniškai, tobulas planas būtų: solinis lietuviškas Tomo albumas ir iškart Gravel atsikurimas. Taip, galbūt GRAVEL Grįžk Facebook’o page’e aštuonišimtai fanų tėra tik skaičius, o muzika Lietuvoje išliks labdaringa, aš tikiu, kad bent 500 žmonių tai daug reikštų. Ar aš naivi? Manyčiau, kad taip. Vis tiek viltį nusinešim į kapus.
Tomo albumo reikia, nes tos lietuviškos dainos ne tik šiandien margino mano lietuvių sąsiuvinio paraštes, bet ir todėl, kad tai pagaliau būtų bent kažkoks lietuvių pasąmonės išjudinimas, lašelis Sex Pistols kritikos. Kažkas, ko tikriausiai negrotų net Opus3, bet paaugliai atrastų ne tik AITŠ. Tai atsiduoda Ashcroftu, bet šitos dainos privalo išlikti.
In conclusion, koncertas buvo trumpas (1.30h), bet įspūdį paliko, kas be ko. Netgi ta juokinga pirma eilė šįkart buvo tikrai juokinga bent jau pradžioje, kai Tomas išėjo ir visos tokios: “OMG, tai kai sukūdęs”. Tomai, nelikote nepastebėtas. O Mirai ovacijų niekas negailėjo. Aš kartais susimąstau, kodėl jis nedaro naujos veikos. Arba, jeigu atsikurtų Gravel, gal jis įdainuotų kokią dainą. Visai kaip su Gallagheriais ir revoliuciniu antru albumu.
Sveiki, mieli draugai, skaitytojai ar šiaip random žmonės. Prie šio faino būrio prisijungiu aš, Živilė, internete žinoma kaip LabTwat (neklauskit, ką mano nick’as reiškia, neaiškinsiu:D)
Pirmajam savo blynui pasirinkau Ladytron naują darbą ‘Gravity The Seducer’. Neatsitiktinai, nes šis albumas išėjo tik rugsėjo 13 dieną ir šiaip, Ladytron yra mano bene mėgstamiausia grupė, neslėpsiu :D
Ladytron yra britų grupė (kilusi iš Liverpool, kaip ir The Beatles, yay), kurianti elektroninę muziką, kurioje galima aptikti ir shoegaze, electroclash bei new wave elementų.Išpopuliarėjo su tokiomis dainomis kaip ‘Seventeen’, ‘Playgirl’ ir ‘Destroy Everything You Touch’.
Šis albumas – jau penktasis grupės diskografijoje (jei skaičiuotume ir ‘Best Of’, tai būtų šeštasis), mano labai labai lauktas ir trokštas, nes per porą metų atsiklausiau jų diskografijos ir labai norėjosi kažko naujo. Pati grupė savo albumą apibūdina kaip baroque’n’roll žanro kūrinį. Ir išties, taip ir yra.
Pirmasis albumo singlas buvo išleistas dar 2010-aisiais – buvo įtrauktas į kompiuterinio žaidimo FIFA 11 (jų soundtrackai visada geri būna) garso takelį. Turiu pripažinti, pirmąkart paklausiusi šios dainos, nebuvau sužavėta, tik po kelių klausymų ji man ėmė patikti ir iki šiol patinka.
Pirmoji daina albume – ‘White Elephant’. Pirmos 30 sekundžių man buvo ‘nnnnuu nelabai...’, tačiau tik išgirdusi vokalistės Helen Marnie balsą (kuris, mano nuomone, yra dieviškas:D), dainuojantį ‘surrender with me’, pasidaviau. Aukšti sintezatoriaus garsai suteikia dainai paslaptingumo ir kažkuo primena vargonus.
Antroji – ‘Mirage’ – my personal favourite. Greičiausiai nepavyks šios dainos įvertinti objektyviai...Pradžioje tipiniai sintezatoriaus garsai, būdingi ne vienai šios grupės dainai, ir lyriksai, ak, lyriksai.
‘Holding hands with the mirage You don’t listen, You do not exist’.
Itin paslaptingai skamba back-vokalistės ir klavišininkės Miros Aroyo ūkavimas, dainuojant Helen. O dainos pabaigoje, Helen kartojant ‘holding hands with the mirage’, sintezatorius, Miros ūkavimas, balsų pasikartojimas skamba tiesiog tobulai, šitos dainos klausydavau per audras :D
Trečioji ‘White Gold’ man asmeniškai nelabai patinka, melodija tokia gan aštri, nors Helen balsas atrodo toks tolimas ir sukuriamas paslaptingumo įspūdis, kurį aš itin mėgstu, ir šios eilutės: ‘Gold, you will always come to me With the power of deception Gold won't ever comfort me The color of deception’
Man skamba nelabai harmoningai.
Ketvirtoji daina albume yra pirmasis naujojo albumo singlas ‘Ace Of Hz’, išleistas dar ‘Best Of’ dainų rinkinyje. Po pirmo klausymo galbūt ir nesužavėjusi, bet po antro tikrai patikusi. Ypač tas perėjimas iš pirmojo priedainio į ‘Draw closer to me’, labai švelniai ir subtiliai.
Penktoji daina – instrumentalinė ‘Ritual’. Pirmąkart klausydama šios dainos vis laukiau dainos žodžių, kol po minutės supratau, kad čia instrumentalinė daina, kas mane nuvylė. Melodija tikrai gera, ir norėtųsi išgirst Helen balsą, nes daina dabar kažkokia neišpildyta. (galbūt čia ir dėl to, kad ne itin mėgstu instrumentalus :D)
Šeštojoje dainoje ‘Moon Palace’ išgirstame Mirą Aroyo, kuri yra bulgarė, todėl jaučiamas šioks toks akcentas, kuris skamba taip šiurkščiai, bet jis tinka visoms dainoms, kurias dainuoja Mira. Tokių nėra labai daug, tačiau jos visos išsiskiria tokiu šalčiu, dvelkiančiu iš jų. Ši daina – ne išimtis.(gerąja prasme)
Septintoje albumo dainoje 'Altitude Blues' taip pat dainuoja Mira. (Jei klausa manęs neapgauna, girdžiu ir Helen). Tiesa, tai labiau primena kalbėjimą, o ne dainavimą, tai Mirai yra gan būdinga. Prisipažinsiu, nors ir Miros balsas yra toks egzotiškas ir hipnotizuojantis, man labiau patinka Helen balsas, ir šitoj dainoj, kurios melodija tiesioghttp://www.blogger.com/img/blank.gif magiška, norėtųsi Helen. Oh well :D
Aštuntoji – singlas ‘Ambulances’, pirmosiomis sekundėmis buvo benuviliąs, nes tas dažnas būgnų mušimas ne itin sužavėjo. Kol neišgirdau Helen balso, kuris šitoj dainoj yra (aš turbūt per dažnai vartoju šį žodį) DIEVIŠKAS. Nepabijosiu šio žodžio, balsas išties skamba magiškai, toks jausmas, lyg būčiau ant snieguoto kalno viršūnės.
Devintoji – ‘Melting Ice’, iškart užburianti balsu, kuris sklinda nežinia iš kur. Puiki daina klausyt per audras, kai žaibuoja ir lyja. Ir dainos žodžiai man iotin patinka ‘Hide you, not seek you or flee here I must, before you can melt down my iceberg of trust’. Pačio albumo viršelis puikiai iliustruoja tai, kaip aš jaučiuos, klausydama šios dainos.
Dešimtoji – vėl instrumentalinė ‘Transparent Days’, kuri man ne prie širdies, tai net nežinau, kaip objektyviai ją pateikti. Spręskit patys :)
Vienuoliktoji daina – ‘Ninety Degrees’ – vėl tobulas ir dieviškas Helen balsas ir vėl aš jaučiuosi tarsi pasiekusi Himalajų kalno viršūnę.
Dvyliktoji, last but not least, kaip sakoma – ‘Aces High’. Pavadinimas – aliuzija į ‘Ace of Hz’ – instrumentalinė ir supaprastinta minėto singlo versija. Nors ir instrumentalinė, bet patinka ir lengvai susiklauso.
Negalėčiau pasakyti, jog šis albumas yra visai kitoks, nei likę kiti, bet jis toks barokiškas, kupinas a la vargonų skambesio ir puikiai tinkamas klausyti per audras ar esant kalnuose. Taip.
Albumo overall nevertinsiu, visgi mėgstamiausia grupė (ir šiaip sielos muzika), sunku būtų objektyviai. Paklausykit ir įvertinkit patys:)
Bezdžionės šįkart vienu šūviu nušauna du zuikius - iš vieno gero ir tikriausiai daug kainavusio klipo pagamina panašų antrą singlui iš b-sides. Evil Twin puikiai tiks visokiems hipsteriams, kurie mėgo Favourite Worst Nightmare ir teigia, kad Humbug yra šūdas. Beje, pats skambesys primena b-side Nettles. Enjoy.
Said Chris Martin to everyone. Su tokiu pavadinimu jie iš karto sau užsistatė labiausiai užknisantį klausimą geriems metams į priekį. Bet ne pavadinime esmė.
Aš laukiau albumo gerus metus. Daugiau šiaip jau. Ir jis tikrai ne toks, kokio aš tikėjaus. Jis geresnis. Nors dauguma jūsų jį jau nurašėt išgirdę "Every Teardrop Is A Waterfall" vasaros vidury, aš prižadu šiuo įrašu jus įtikinti jį perklausyti. Jei ne pirmą kartą, tai tikrai su kitokiu požiūriu. Nors muzikos kritikai naująjį albumą vertina prastai.
Pirmiausia, jis skyla į minimum tris dalis:
intro instrumentiniai trumpi pragrojimai (kurie man visada asocijuojasi su tas pačiais dalykais "(What's The Story) Morning Glory?" ir šiaip jau aš jų nemėgstu).
pop singlai, kurie užvaldo pasaulį su pozityvumu, sintezatoriais, elektriniais būgnais, susintenintais vokalais bei rihanna.
the old and the good ones, ištikimiems. šie gabalai tiks netgi debiutinio albumo fanams.
Taigi. Albumas prasideda vienu iš trijų instrumentalų. Mylo Xyloto it's called.
Toliau seka Hurts Like Heaven. Naujas skambesys, kuris labiausiai linksta į Viva La Vida B-Sides.
Use your heart as weapon And it hurts like heaven
Paradise. Pirmasis oficialus albumo singlas su super mielu video klipu (gera reklama drambliams). Kažkuo panašu į X&Y. Tarp draugų ši daina žinoma kaip "Parrot parrot parrot dies".
The wheel break the butterfly.
Charlie Brown buvo girdėta jau iš live'ų, kaip ir Hurts Like Heaven. Man ji spinduliuoja ta energija, kuri buvo debiutiniame albume.
Be the cartoon heart.
Visų mėgstamiausia tikriausiai taps Us Against The World. Ji taip kvepia "A Ruch Of Blood To The Head", kad jūs galit cituoti, dainuoti, niūnuoti ir visa ką daryti su ta daina.
And lift off before trouble Just erodes us in the rain
Toliau dar viena 'ne daina' - M.M.X.I. (aš net susilaikau jas komentuoti), kuri introdiusina mus su... *pasigirsta būgnai*
Every Teardrop Is A Waterfall! I don't give a shit. Čia mano šios vasaros himnas. Praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai, aš vis dar jos klausau, ji man vis dar kažkaip magiškai neatsibosta, o klipas inspireno mane pasidaryti fotosesiją, pamilti rožinius batus bei savo ypač spalvotą džemperį. Aš vis dar girdžiu žmones iš niekur nieko pradedančius niūnuoti riffą (ha-ha!). I turn the music up, I got my records on.
Major Minus, ETIAW singlo b-side, buvo nuostabi staigmena, kai pamačiau ją albume (o Moving To Mars - ne). Ji mane užkabino nuo tada kai pasirodė, ypač bridge'as. You could hear them climbing the stairs Got my right side fighting while my left hides under the chairs
U.F.O. Dar senųjų Coldplay. Taip miela, net neapsisprendžiu kam priskirt. I know I swear we'll find somewhere the streets are paved with gold
O dabar, Best Song of All Times So Far... Princess of China feat. Rihanna! Seriously. Ta daina nėra bloga. Ji man netgi patinka. Bet ten yra Rihanna, o čia jau principo reikalas. Man vis dar nesupranta kodėl ji.. You could have been the princess, I'd be a king Could have had a castle and wore a ring
Iš tikrųjų, pirmą kartą perklausius mano ausį labiausiai patraukė Up In Flames. Toks minimalistinis gabalas, bet jis turi savitumo. Ne koldplėjiška, bet ir ne pop. Įsirašo į mano mėgstamiausių dainų sąrašą forever. Beje, manau, kad tai galėtų būti superinis OST House'ui. Up in flames We have slowly gone Could we pour some water on?
A Hopeful Transmission. Paskutinis nelabai zongas.
Don't Let It Break Your Heart. Primena supopsintą dainą iš Parachutes. Bet tokių dainų reikia. Graži pati idėja. Those heavenly regrets still on me though Trying to catch a cannonball
Up With The Birds man primena, kaip keistai skamba Chriso vokalas žemoje tonacijoje. Kažkas tarp A Rush Of Blood To The Head ir jų naujo skambesio. Nes tas paskutinis stulpelis keičia visą nuotaiką į spalvotą gėrį. Even though all my armor might rust in the rain A simple plot but I know one thing Good things are coming our way
Taigi, mano kiekvienos dainos trumpas apžvelgimas su (bent jau man) main eilutėm. Aš pabandžiau bent dalį jų sulyginti su ankstesniais darbais, nežinau kiek man tai pavyko, bet to esmė buvo įrodyti, kad jūsų seni mylimi Coldplay vis dar čia, tik šiek tiek kitokiame įpakavime.
Albumas buvo įkvėptas graffiti mėgėjų, tačiau artwork'o spalvingumas atskleidžia ir albumo turinio įvairumą.
Objektyvios kritikos pateikti negaliu, bet visada galiu pasakyti - listen and decide again am I right or am I wrong.
Na gerai. Akcijos atrakcijos, gavom nepigiausius bilietus balkone už pusę kainos. Spalio 7d. Grįžtu namo, lyginuos savo marškinukus, puošiuos - šiandien gi ne į kokį gig’ą einam, o į rimtą žymaus pianisto koncertą. Susiruošę nuvykstam į renginio vietą: Kongresų rūmai, kuriuose apstu išsipusčiusių ponučių ir kostiumuotų vyrų. Užimam savo vietas, žmonių tikrai daug, tikimės neblogo reginio. Šviesos užgęsta, pasigirsta angliškas pianino meistro pristatymas. O štai ir jis, gausybė aplodismentų, pristatytos trys mergytės, kurios tą vakarą pritaria smuiku, altu bei violenčele and let the show begin.
Na žinot, mes pagalvojom, kad pirmos dainos konstrukcija yra vienintelė su aranžuote ir visai įdomi. Antroji jau be aranžuotės. Bet kai vėliau sužinome - 90% programos atliekama su fonograma! Tai tiesiog kelia juoka ir mes tikimės, kad bus pertrauka, o vestibiulyje baras.
Čia pertrauka, čia baras, o čia ir antroji dalis. Kai kam ji buvo daug geresnė - šiek tiek “popsava”, Stevie Wonderio dainos, Titaniko sountrackas ir pan. Man net rankos nekyla ploti ir aš nuoširdžiai noriu nebūti.
Kaip galima šitaip gadinti žmonių skonį, plius - už tokius pinigus. Pigiausi bilietai ~100lt, o tu ateini pagrajint ant fuckin’ plokštelės. Dėl manęs ne tik fonogramos, bet ir styginių galėtų nebūti. Gal aš ir nedidelė klasikinės muzikos fanė, bet tai, ką aš pamačiau, tikrai nepatiktų daugeliui. Draugų paklausus kaip jie įvertintų koncertą, kur 1 yra blogai, o 10 - gerai, visi rinkosi minusinę skalę.
Išvada: prieš eidamas į koncertą, pracheckink atlikėją youtubėj.
Sveiki ! Prie Kelmickaičių ir Užkuraičių vaidybos prisijungiu ir aš - Naubertas.
Junk of the Heart - naujausias, neseniai pasirodęs ketveriukės darbas. Su Kooks mane supažindino prieš porą metų - jų šlovės metu. Tuo metu mane pakerėjo jų lengva ir paprasta muzika, taip, sutikit, su banaloku tekstu, bet jie turėjo (ir turi!) kažką tokio, kas priverčia jų klausytis vėl ir vėl.
Vėl ir vėl pas mane groja ir jų naujausias darbas. Taip, 'kooksiškas' skambesys išlaikomas, bet klausydamas dainų iškart pradedi su kažkuo lyginti, nes melodija, ritmas ar 'efektai' kažkur girdėti. Asmeniškai man, kai kurios dainos turi The Vampire Weekend ir Two Door Cinema Club skambesio.
Iš tikro, pirmoji mane užkabliavusi daina - Mr. Nice Guy. Viskas lengva, impulsyvu.
Runaway - Two Door Cinema Club skambesį primenanti daina. Daug energijos, atsiranda elektronikos. Man ji labai patiko.
Šitas albumas - naujo kelio ieškojimas. Kur jie nueis, tikrai neaišku. O gal su ketvirtuoju albumu pilnai atras save ir subręs tiek, kiek subrendo ir jų kolegos Arctic Monkeys su savo trečiuoju albumu 'Humbug' ?
