Rugpjūtis yra tas mėnesis, kai nori nenori, turi pripažinti, kad dienos trumpėja, įdegis blėsta, lieka dar mažiau laiko iki Naujųjų metų, o tu vis dar neturi, ką bučiuoti vidurnaktį, tačiau viltis miršta paskutinė ir, nužvelgus kieme po lietaus šokinėjančią vienišą varlę (tikėti pasakomis apie varles-princus, ar ne?), padarai išvadą - artėja ruduo. Nors idealistai romantikai, persisotinę "langu žliaugiančių lietaus lašų" ta proga nušoktų nuo tiltų (gaila, kad to nepadarė Maironis), normalūs žmonės rudens nebijo, atvirkščiai, ruduo - tai puikus metas pailsėjus dvasiškai, vėl kibti į svarbius darbus, kitaip pasakius - iš naujo įsilieti į gyvenimą. Nežinau, kaip jums, tačiau man norisi kažko žadinančio, bet subtiliai saldaus, todėl, nors tai ir yra retenybė blog'e, šis įrašas bus skirtas apžvelgti geram kokybiškam pop.
Kažkada seniai seniai, vaikai, kol dar nebuvo gimęs Pitbulis, o dainose iš tikrųjų buvo suprantamų žodžių,
pop muzika BUVO. Taip, nors tuo metu nebuvo Lady Gagos, pasaulį šokiravo Madonna, tačiau net ir po 27 metų 'Like a virgin' žodžius moka mintinai kiekvienas gyvenimo nesugadintas paauglys, o pagal Mud 'Tiger Feet'taškosi pilnutėlis Olimpinis stadionas. Aš nerašysiu apie Michael Jackson bei Madonna, niekas nesiginčija dėl jų indėlio apskritai pasaulinei muzikos industrijai, aš noriu paminėti tuos, kurie tarsi likę antram plane, tačiau turėtų spindėti pirmajame.
Taigi, savo trumpą apžvalgą noriu pradėti Cyndi Lauper 'Girls Just Want To Have Fun'. Boys would like to have fun, too, jūs sakysit, nuo kada šie lyricsai turi prasmę, aš ir nesakau, kad turi, bet tai atspindi ne tik to laikmečio paauglių pasaulėžiūrą, be to, šią dainą yra perdainavus (nesakau, kad geriau) šiuolaikinių paauglių dievaitė Miley Cyrus, o tai vėl sako šį bei tą apie nemirštantį seną pop. Cyndi turi užburiančią charizmą, kuri neleidžia atitraukti akių netgi nuo tokio paprasto, bet žavaus klipo.
Vaikystėje labai nemėgau Cher. Turiu omeny, kad būdama vaikas nežinojau, kad ji dainuoja, žinojau, kad vaidina ir jos (kaip man tuo metu atrodė) arklį primenantis veidas mane gąsdindavo. Dabar Cher atrodo ne tik žavi moteris, tačiau jos muzika visada kelia man nuotaiką.
Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų abejingas šiai dainai. Tai yra turbūt geriausia pop daina, tik labiau sustiprinanti mano meilę Europai. Nors yra dvi šios dainos versijos bei klipai, visgi dalinuos šiuo:
Man nesvarbu, jei George Michael yra gėjus, narkomanas ar krokodilų medžiotojas, kai jis yra sukūręs tai, ko niekada nebuvo ir nesukurs joks lietuvis.
The Bangles - totalus amerikiečių girl band'as, tačiau savo nereikšmingais žodžiais paperkantis labiau negu tiesiogiai suprantamas Nicolės 'Loosen up my buttons'.
Taigi, tikiuos, kad paskutinį vasaros mėnesį įgyvendinsit vis dar neatliktus darbus, o rudenį pasitiksit nusiteikę nepasiduoti liūdesiui bei atrasit tai, kas buvo jau seniai pamiršta.
Kol tauta skundžiasi atimta teisybe, per karštu/pernelyg apsiniaukusiu/lietingu/saulėtu oru, vasaros viduryje apima kažkoks keistas įkvėpimas. Perskaičius toną knygų, susitvarkius rūbų spintą ir netgi numetus du kilogramus, kyla ranka atrasti seniai pamirštus bei kitu kampu pažvelgti į visiškai naujus. Taigi, to nesupras zvonkės ir bunkės, bet kas tie žmonės, kurie stebuklus kuria gyvai?
Ed Sheeran. Dvidešimt vienerių britų talentas, išgarsėjęs 'Lego house', kurio klipe nusifilmavo Rupert Grint. Neminint sėkmės Brit Awards, 2012 metų Ivor Novello apdovanojimuose su savo 'The A Team' pagaliau buvo tas, kuris įspyrė į užpakalį n kartų vyrų paliktai, iš to užsidirbusiai, išgarsėjusiai ir pagaliau nėščiai Adele (taip jai ir reikia už sugadintą The Cure 'Lovesong') bei aplenkė Florence and The Machine, nusinešdamas apdovanojimą už geriausią dainą musically and lyrically. Jeigu dar yra abejojančių vaikino talentu, pats laikas atrasti ir pasiimti ore tvyrantį įkvėpimą iš The Live Room sesijos.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad visi tie penki žmonės, kurie skaitė šį blog'ą ir jo gal netgi nepamiršo, dabar pagalvos "Jeigu rašo Birutė, ji būtinai paminės Florence and The Machine". Fuck yeah, they are right. Jos čia nebuvo daugiau negu metus, ji išleido albumą, nufilmavo n klipų ir padarė tobulą MTV Unplugged, kurio youtube nebeleidžia žiūrėti, telieka klausyti. Brit Awards Florence visus sužavėjo stulbinančiu 'No Light, No Light' atlikimu, tačiau pasirodymas, kuris sukrečia, pažadina norą keistis, įskelia oranžinį kauniečių merginų tinką ant veido, yra šis:
Nepelnytai pop pasaulio primiršta atlikėja iš Velso Duffy 2010 pristatė savo tuomet naują albumą 'Endlessly'. Subtilus, tačiau įkvepiantis jo pristatymo koncertas Cafe de Paris nustebina energija bei profesionalumu ir įrodo, jog pelnytai Duffy tapo pirmąja velsiete, įkopusia į UK charto pirmąją vietą po Bonnie Tyler pasiekimo 1983.
Kas nedievina Bruce Springsteen? Kai jo užkimęs balsas nė vienam žmogui pasaulyje nebekels šiurpulių, vadinasi, tūpikas surinko drakono rutulius.
Žinoma, aš galėčiau paminėti dar milijoną tobulų gyvų versijų, tačiau dabar yra 11 vakaro ir aš tiesiog fiziškai negaliu visko išvardyti. Jauskitės laisvi pareikšti savo mylimiausius komentaruose. Gražaus vakaro
Colours of Bubbles ką tik išleido savo naująjį singlą "Phoenix" bei pirmąjį vaizdo klipą. Mes ypač džiaugiamės Lietuvos Mančesterio grupės sėkme ir nusprendėm jų paklausti tiek apie "Phoenix", tiek apie ateities planus. Į klausimus atsako grupės vokalistas Julijus Aleksovas.
"Phoenix" gan smarkiai skiriasi nuo jūsų ankstesnės kūrybos. Kaip kilo idėja ją sukurti? Kas ją įkvėpė parašyti - kino filmas, o gal kita grupė?
Julius Aleksovas: Na, visų pirma mes nemanom, kad ji yra visiškai kitokia. Tiesiog prie santykinai lengvesnio „country/western“ pridėjom daugiau elektrinių gitarų. Atrodo, kad ir kitais metais pas mus tų gitarų bus nemažiau, tai galite tikėtis panašių dainų.
Didelių paslapčių jos sukūrime nėra – dainos pas mus dažniausiai susikuria pačios. Taip, „Pheonix“ - tai visiškai kitokia istorija nei „My Little Sue“ – apie tai, kaip kitas žmogus užvaldo tavo pasaulį, kaip negali atsiskirti, kaip reikia apsispręsti... Bet nepaslaptis, kad ją grojam jau kuris laikas, tad ji nera tokia nauja daina. Dabar sunku ir prisiminti, kas labiausiai įkvepė. Aišku, o galutinėje versijoje daug ką lėmė pats sėkmingas įrašas ir tai, kad suvedimą atlikti dainą išsiuntėme masteringo meistrams į niūrųjį Velsą [juokiasi]
Tik paaiškėjo sena kaip pasaulis tiesa – reikia laiko, kol daina „nusistovi“, kol įgauna skambesį, kuriuo likome patenkti. Čia kaip jaunas božole vynas, kuriam dar reikia laiko iš tikrųjų prieš tai, kaip jį pulti ragauti. [juokiasi]
Kodėl klipą kurti pasirinkote kartu su "TWODICKS"?
JA: „TWODICKS“ pastebėjome dar ankstyvą pavasarį, kaip ir visi – „Facebooke“ :). Jie ''ant Lietuvos'' turėjo kažką naujo, darė viską kitaip. Mum tas patiko. Nenorėjome kartoti, kas jau buvo čia padaryta anksčiau – 00-aisiais ar 90-aisiais. O jie pasirode naujoviniai, bent Lietuvoje. Taigi taip viskas ir susiklostė kone savaime, mums nusiuntus pradinę dainos versiją ir pasiūlius dirbt su mumis. Vaikinai iškėlė sąlygą, kad idėjos yra jų, ir su ja sutikome.
Mūsų vadybininkas juokiasi, kad jei būtume žinoję, kad jie bus taip reikalingi visiems, taip įvertinti (ir nebeturintys laiko), gal ir nebūtume pradėję... Kai jie atsiuntė pirmą scenarijų, nebuvo nei „Sattos“ reklamos, jie nebuvo nieko filmavę. Dar užtruko fondų paieškos, kad nusamdyti malunsparnius... na, jūs žinote, kad jos nebuvo sėkmingos ir išėjo tikra self-financed, independent production. Bet galų gale manau, kad „TWODICKS“ gerai atspindi mūsų laikus.
Kokia yra "Phoenix" klipo idėja?
JA: Klipo idėja yra kiek gilesnė, nei kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mergina, kuri pasirodo ekrane iš tikrųjų yra matoma tik mums, klipo žiūrovams. Klipo herojus vaikinas jos nemato, ji tik „šmėžuoja“ šalia, kaip prisiminimas, kurio negali atsikratyti. O gal to nenori padaryti ..?
O pats herojus tuo metu klaidžioja po mišką, tarsi po savo mintis. Jis klaidžioja po mišką, tarsi po savo mintis – praeina visa diena nuo ryto iki vakaro – tarsi gyvenimas. Ieško paslapties, ir negali jos atskleisti... ar atsikratyti.
Kokie Colours Of Bubbles ateities planai?
JA: Tolimos ateities planų neturime. Tokių niekad neturėjome. Neveltui ir KAISER CHIEFS neseniai interviu pasakė, kad pasaulyje dabar sunku lengvai gyventi penkiems vaikinams su gitaromis. Gal net ir sunkiausi laikai „prasisukti“ nuo BEATLES laikų... [juokiasi].
O artimiausios ateities planai labai aiškūs – jau sausio 13 dieną, penktadienį visus šiauliečius pakviesime į „Pogo“ klubą, kur koncertuosime pakeistoje, jaukesnėje scenoje. Galite tikėtis ir daugiau siurprizų, pavyzdžiui „Coloursų“ rokoteka, kur sugrosim visą mėgstamą muziką – kiekvienas atskirai.
Išsimiegoję šeštadienį patrauksime į Rygą, kur jaukiame bare „ILOVEYOU“ Senamiestyje Aldarių gatvėje vakare vyks kol kas paskutinis aiškiai mūsų suplanuotas koncertas. Ir – kol – kas...
Ko tikėtis klausytojams? Kaip tolimesnį Colours Of Bubbles gyvavimą, stilių
įsivaizduoja patys atlikėjai?
JA: Na mes save laikome - pavadinkime – visada ieškotojais. Nesam nusistovėję ties vienu konkreciu žanru ar būtent tokiu, o ne kitokiu stiliumi. Mes niekad negalvojom pirmiausia apie tai kokio stiliaus daina turėtų būt sukurta, o tik po to apie pačią dainą.
Bet kokiu atveju mums kaip draugams svarbu ir koncertai, todėl pirmą pusmetį toliau ketiname groti - gal artimame užsienyje kiek daugiau nei Lietuvoje... O su nauja baigta programa tikrai neketiname nuvilt ir mūsų gerbėjų Tėvynej.
Kitas dalykas – nesinorėtų daryti kompromisų ir tapti kažkokiais soliniais atlikėjais su akustinėmis gitaromis only, todėl planuojame sugrįžti vasarą į festivalių scenas, kur kokybiškas garsas, šokinėjanti prakaite publika ir geras tūsas.
Tiesiog viskas vyksta savaime, pasroviui. Bet, žinoma, neketiname atsisakyt mėgstamų country elementų mūsų muzikoje. No way. O viskas kitkas priklauso nuo iTunes topų [juokiasi].
