Arctic Monkeys - Evil Twin

Bezdžionės šįkart vienu šūviu nušauna du zuikius - iš vieno gero ir tikriausiai daug kainavusio klipo pagamina panašų antrą singlui iš b-sides. Evil Twin puikiai tiks visokiems hipsteriams, kurie mėgo Favourite Worst Nightmare ir teigia, kad Humbug yra šūdas. Beje, pats skambesys primena b-side Nettles. Enjoy.

milda

MYLO XYLOTO. "It means whatever you want it to mean."

Said Chris Martin to everyone. Su tokiu pavadinimu jie iš karto sau užsistatė labiausiai užknisantį klausimą geriems metams į priekį. Bet ne pavadinime esmė.

Aš laukiau albumo gerus metus. Daugiau šiaip jau. Ir jis tikrai ne toks, kokio aš tikėjaus. Jis geresnis. Nors  dauguma jūsų jį jau nurašėt išgirdę "Every Teardrop Is A Waterfall" vasaros vidury, aš prižadu šiuo įrašu jus įtikinti jį perklausyti. Jei ne pirmą kartą, tai tikrai su kitokiu požiūriu. Nors muzikos kritikai naująjį albumą vertina prastai.

Pirmiausia, jis skyla į minimum tris dalis:

• intro instrumentiniai trumpi pragrojimai (kurie man visada asocijuojasi su tas pačiais dalykais "(What's The Story) Morning Glory?" ir šiaip jau aš jų nemėgstu).
• pop singlai, kurie užvaldo pasaulį su pozityvumu, sintezatoriais, elektriniais būgnais, susintenintais vokalais bei rihanna. 
• the old and the good ones, ištikimiems.  šie gabalai tiks netgi debiutinio albumo fanams.

Taigi. Albumas prasideda vienu iš trijų instrumentalų. Mylo Xyloto it's called. 

Toliau seka Hurts Like Heaven. Naujas skambesys, kuris labiausiai linksta į Viva La Vida B-Sides. 

Use your heart as weapon
And it hurts like heaven

Paradise. Pirmasis oficialus albumo singlas su super mielu video klipu (gera reklama drambliams). Kažkuo panašu į X&Y. Tarp draugų ši daina žinoma kaip "Parrot parrot parrot dies".

The wheel break the butterfly.

Charlie Brown buvo girdėta jau iš live'ų, kaip ir Hurts Like Heaven. Man ji spinduliuoja ta energija, kuri buvo debiutiniame albume.

Be the cartoon heart. 

Visų mėgstamiausia tikriausiai taps Us Against The World. Ji taip kvepia "A Ruch Of Blood To The Head", kad jūs galit cituoti, dainuoti, niūnuoti ir visa ką daryti su ta daina. 

Čia yra žiauriai juokinga, nes kai ieškojau dainos, tai radau grupę PLAY, kuri turi dainą tokiu pat pavadinimu. 

And lift off before trouble
Just erodes us in the rain

Toliau dar viena 'ne daina' - M.M.X.I. (aš net susilaikau jas komentuoti), kuri introdiusina mus su... *pasigirsta būgnai*

Every Teardrop Is A Waterfall! I don't give a shit. Čia mano šios vasaros himnas. Praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai, aš vis dar jos klausau, ji man vis dar kažkaip magiškai neatsibosta, o klipas inspireno mane pasidaryti fotosesiją, pamilti rožinius batus bei savo ypač spalvotą džemperį. Aš vis dar girdžiu žmones iš niekur nieko pradedančius niūnuoti riffą (ha-ha!).
I turn the music up, 
I got my records on.


Major Minus, ETIAW singlo b-side, buvo nuostabi staigmena, kai pamačiau ją albume (o Moving To Mars - ne). Ji mane užkabino nuo tada kai pasirodė, ypač bridge'as.
You could hear them climbing the stairs
Got my right side fighting while my left hides under the chairs

U.F.O. Dar senųjų Coldplay. Taip miela, net neapsisprendžiu kam priskirt.
I know I swear we'll find somewhere the streets are paved with gold

O dabar, Best Song of All Times So Far... Princess of China feat. Rihanna! Seriously. Ta daina nėra bloga. Ji man netgi patinka. Bet ten yra Rihanna, o čia jau principo reikalas. Man vis dar nesupranta kodėl ji..
You could have been the princess, I'd be a king
Could have had a castle and wore a ring

Iš tikrųjų, pirmą kartą perklausius mano ausį labiausiai patraukė Up In Flames. Toks minimalistinis gabalas, bet jis turi savitumo. Ne koldplėjiška, bet ir ne pop. Įsirašo į mano mėgstamiausių dainų sąrašą forever. Beje, manau, kad tai galėtų būti superinis OST House'ui.
Up in flames
We have slowly gone
Could we pour some water on?

A Hopeful Transmission. Paskutinis nelabai zongas.

Don't Let It Break Your Heart. Primena supopsintą dainą iš Parachutes. Bet tokių dainų reikia. Graži pati idėja.
Those heavenly regrets still on me though
Trying to catch a cannonball

Up With The Birds man primena, kaip keistai skamba Chriso vokalas žemoje tonacijoje. Kažkas tarp A Rush Of Blood To The Head ir jų naujo skambesio. Nes tas paskutinis stulpelis keičia visą nuotaiką į spalvotą gėrį.
Even though all my armor might rust in the rain
A simple plot but I know one thing
Good things are coming our way

Taigi, mano kiekvienos dainos trumpas apžvelgimas su (bent jau man) main eilutėm. Aš pabandžiau bent dalį jų sulyginti su ankstesniais darbais, nežinau kiek man tai pavyko, bet to esmė buvo įrodyti, kad jūsų seni mylimi Coldplay vis dar čia, tik šiek tiek kitokiame įpakavime.

Albumas buvo įkvėptas graffiti mėgėjų, tačiau artwork'o spalvingumas atskleidžia ir albumo turinio įvairumą.

Objektyvios kritikos pateikti negaliu, bet visada galiu pasakyti - listen and decide again am I right or am I wrong.

Fonograma Kongresų rūmuose arba Richard Clayderman

Arba kaip pasityčiojo iš žiūrovų.

Na gerai. Akcijos atrakcijos, gavom nepigiausius bilietus balkone už pusę kainos. Spalio 7d. Grįžtu namo, lyginuos savo marškinukus, puošiuos - šiandien gi ne į kokį gig’ą einam, o į rimtą žymaus pianisto koncertą. Susiruošę nuvykstam į renginio vietą: Kongresų rūmai, kuriuose apstu išsipusčiusių ponučių ir kostiumuotų vyrų. Užimam savo vietas, žmonių tikrai daug, tikimės neblogo reginio. Šviesos užgęsta, pasigirsta angliškas pianino meistro pristatymas. O štai ir jis, gausybė aplodismentų, pristatytos trys mergytės, kurios tą vakarą pritaria smuiku, altu bei violenčele and let the show begin.

Na žinot, mes pagalvojom, kad pirmos dainos konstrukcija yra vienintelė su aranžuote ir visai įdomi. Antroji jau be aranžuotės. Bet kai vėliau sužinome - 90% programos atliekama su fonograma! Tai tiesiog kelia juoka ir mes tikimės, kad bus pertrauka, o vestibiulyje baras.

Čia pertrauka, čia baras, o čia ir antroji dalis. Kai kam ji buvo daug geresnė - šiek tiek “popsava”, Stevie Wonderio dainos, Titaniko sountrackas ir pan. Man net rankos nekyla ploti ir aš nuoširdžiai noriu nebūti.
Kaip galima šitaip gadinti žmonių skonį, plius - už tokius pinigus. Pigiausi bilietai ~100lt, o tu ateini pagrajint ant fuckin’ plokštelės. Dėl manęs ne tik fonogramos, bet ir styginių galėtų nebūti. Gal aš ir nedidelė klasikinės muzikos fanė, bet tai, ką aš pamačiau, tikrai nepatiktų daugeliui. Draugų paklausus kaip jie įvertintų koncertą, kur 1 yra blogai, o 10 - gerai, visi rinkosi minusinę skalę.

Išvada: prieš eidamas į koncertą, pracheckink atlikėją youtubėj.