10 priežasčių, kodėl gera muzika Lietuvoj niekad neklestės

1. lietuvių smegenys tiesiog tam per mažos.
2. mes pripratę prie visokių nuostabių ir reikšmingų lyricsų apie medžius ir debesis, kuriais mus maitina šeduikytė ir co.
3. turim per daug kritikų, kurie neleidžia išlipt normaliom grupėm į viršų. o tiems kritikams reikia labai sudėtingų melodijų ir muzikinių ypatybių, tačiau lietuvoj toliau klesti nesąmonės.
4. nes prie chebros ir siemkų spjaudymo labiau tinka visokie bumčikičiki ir rusiškos melodijos.
5. mūsų tėvai net nepripažįsta geros muzikos.
6. nes jei sumąstei klausyti normalios muzikos, tai pirmiausia ruoškis nueiti kryžių kelius.
7. ir šiaip tave vadins nesveiku, metalistu ir visokiu kitokiu.
8. vistiek nerasi kur patūsint (atidžiai renkantis tūsų skaičius sumažės perpus).
9. pasidarysi super jautrus muzikai ir kompanijoje tavo nuotaika gali nuo to nukentėt
10. normalios grupės čia atvažiuoja kartą per metus

Mildukas ir Karolukas

Suck It And See

kol vieni verkia iš laimės apimti muzikos euforijos, o kiti sprendžia dilemą ar esi tikras fanas, jei

klausai nuleakintą albumą, aš ramiai siunčiuos ketvirtą arctic monkeys darbą.

kažkas sakė, kad apturėjo pačias sunkiausias gyvenime minutes, kai diskas jau pumpavosi kompiuterin. tada pasireiškia reliatyvumo teorijos, laikas išsitempia iki begalybės. ir pagaliau - pirmieji akordai, turneris užtraukia she's thunderstorms, o milda kaip visada sugeba išspausti vieną kitą ašarą. žinant mane tai jokia staigmena, visad apsiverkiu lyg būčiau mama, kuri didžiuotųsi sūnumis, kurie gavo dar vieną dešimtuką. kaip albumo pradžiai sakyčiau labai gerai, nors aš asmeniškai būčiau dėjus suck it and see, nors tai ir belekaip banalu. o užvadinti albumą kažkokia ten esančia daina irgi ne pats geriausias variantas.

bet pamirštam tai ir pereinam prie dar vienos negirdėtos nematytos dainos - black treacle. nežinau, viskas lyg gerai, neturiu prie ko prisikabint, nors daina nekabina kažko. pasibaigus pereinam prie brick by brick ir spaudžiam skip, nes tie trys besikartojantys žodžiai buvo spėję užkabint ir jau nusibost.

the hellcat spangled shalalala. tiesiog shalalala, nėr ką pasakyt. tobula daina, kuriai nieko netrūksta, tokie yra nauji arctic monkeys. tikriausiai gali pakeisti cornerstone, nes tokių dainų aš pasigendu albume, bet galbūt tokios ir pasitaiko tik kartą. pereini prie don't sit down cause i've moved your chair , padainuoji jau žinomus lyricsus ir eilinį kartą išlieji pyktį. jei dar kiek liko, viską susirenka library pictures, kuri primena favourite worst nightmare laikus ir, kaip sako karolė, duoda pasitaškyt seniesiem arctic monkeys fanams, ir all my own stunts.

reckless serenade ir piledriver waltz jau įsikirtusios makaulėj, kartu gali dainuot ar bent niūniuot. su pastarąja iškyla dilema: ką rinktis - alexo turnerio ar arctic monkeys versiją? ir dar iki šiol neatsakiau į šitą klausimą, o gal nenoriu atsakyt.

nepastebimai prasiklauso love is laserquest, o atėjus suck it and see apšali ir nebeturi žodžių. galiausiai alexas visiems arctic monkeys/humbug'o kritikams pareiškia that's where you're wrong ir viską užbaigia.

arctic monkeys pasikeitė. išaugę iš paaugliškų inkariukų, perėję visas krizes, depresijas, humbug'us palikę už nugarų, jie tampa skoningi, rokenroliški, subrendę. tokie, kokie ir turi būti. tiek laukta ir svarstyta, tikėtasi, net baimintasi, bet vyrai tikrai nenuvylė, visiems po didelį didelį apkabinimą perduosiu, jei kadanors sutiksiu.

milda

Soulmates never die

the only thing you can rely on is that you can‘t rely on anything

Placebas, pasak visažinės Wikipedios, yra „tariamas vaistas, kurio poveikis gydant ligą yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas“, tad teiginys, jog Placebas gydo kūną arba sielą, yra mažų mažiausiai absurdiškas. Bent jau žinant mane. Visos žaizdos – tiek fizinės, tiek dvasinės užgyja daug greičiau ir lengviau klausantis Placebo. Galbūt tai tik įsišnekėjimas, nes juk tikrai – kai padaugini Molko balso, ima blogėti. Oh well. Reikia į šitą pažvelgti giliau. Dauguma manęs bent vieną kartą gyvenime yra paklausę: „Ką tu juose radai? Kodėl jie tave įkvepia? Kas būtent tave įkvepia?“ O aš gūžteliu pečiais ir ką nors pacituoju.

Rašyti biografinius faktus, apkalbėti diskografiją, vargintis aiškinantis narių orientaciją yra beprasmiška. Lygiai taip pat, kaip Jums lieptų apie mylimą žmogų rašyti sausais sakiniais, neparodant jokių jausmų. Aš taip negaliu. Placebo yra dalis mano gyvenimo – ne tik to, kurį gyvenu priešais ekraną ar atkirtusi save nuo realybės ausinėmis. Širdyje, galvoje... ne! sieloje ši grupė turi atskirą kampelį, kuris yra tarsi izoliuotas nuo purvinų pašalinių rankų, nuo kitos muzikos, kitų celebrities, kurias norėtum bent kartą gyvenime pamatyti gyvai. Pažįstu vieną žmogų, kuris lygiai taip pat gyvena Oasis (nors jie ir išsiskirstė jau prieš porą metų). Galvą guldau, jog ji, skaitydama šią eilutę, nusišypsos, o toliau viską taikys sau, bet tai tik dar labiau sustiprins žodžių poveikį.

Apie Placebo žinau tik tiek, kad prieš tai gyvavo Ashtray Heart. Vėliau, 1994, susikūrė Placebo, su homoseksualu, biseksualu ir heteroseksualu priešaky. Deja (arba nelabai. Mano atveju – tikrai nelabai), jį, berods, 2009 pakeitė kitas hetero, kuriame daugiau energijos, jis stipriau ir geriau daužo būgnus ir džiaugiasi tuo, ką daro. Kas toliau? 6 ar 7 albumai, krūva paslėptų dainų (HK Farewell arba Ion man turi lygiai tokią pat reikšmę kaip kokia Nancy Boy ar Battle For The Sun), akibrokštai. Mielieji kritikai paskutinįjį albumą – Battle For The Sun – vertina neigiamai. Gal jie nesuvokia, jog pasikeitimai būtini, jeigu nori toliau vystyti grupės veiklą. Galbūt muzikos stilius nebe toks: labiau supopsėjęs, MTViškas. Khm, nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi, kad Placebo vis dar kuria. Ir kad ir kas tai bebūtų, net jeigu Brian sugalvotų parašyti dainą, panašią į Bieberio, aš vis tiek džiaugčiausi (šiaip tai jau meluoju. Bieberizmu nesidžiaugia niekas). Svarbiausia, kad pati grupė būtų patenkinta savimi, tuo, ką kuria. Jeigu kas nors nepatinka, visada yra galimybė perjungti dainą arba susilaikyti nuo nevykusių komentarų.

Jausmingumas nesvetimas ir pačiam Molko, nors dauguma parašytų dainų buvo sukurtos jam esant high. Narkotikai, alkoholis, cigaretės yra beveik kiekvieno rock star‘o kasdienybė. Bet ar nuo kokio Cobaino man eina per kūną šiurpuliukai, ar per Rape Me užsimerkus aš pajuntu nesvarumo būseną, kaip, pavyzdžiui, klausantis Space Monkey? FUCK NO. Mano manymu, į kūrybą Molko įdėjo daug daugiau savęs, negu Nirvana ar kokia porą metų gyvavusi grupiūkštė. Jeigu Brian dainuoja apie liūdesį, tą patį pajusi ir Tu. Jeigu kiekviena eilutė alsuoja skaudžia neapykanta, bent vieną pritaikysi sau. Ką jau kalbėti apie, tarkim, My Sweet Prince, kur pats pasijunti priklausomas nuo narkotikų, regis, Tau pačiam gresia Baltoji Mirtis. Ne nuo to paties, ką vartojo autorius. Tu esi gyvas jo dėka. Jo balso, jo muzikos, jo žodžių. Nemoku apibūdinti to, ką jaučiu klausydamasi Placebo. Tai kaip minimum trys taurės vyno, pusė pakelio cigarečių, kaip glėbys to, kas niekas nebus šalia. Visokie menininkai sako: „Thank you, music, for being there when nobody else was“. Aš taip pasakyčiau tik trims vyrukams.

Vienas draugas yra pasakęs: „Placebo yra skaudi muzika ne ausims, o sielai“. Iš dalies sutinku. Turi išmokti Juos mylėti. Tik tada galėsi suprasti tuos, kurie be Placebo efekto gyventi nebegali.

D.

Buvau LIVERPOOL'io gimtadieny..

O Karoluko penktadienio vakaras praėjo ypač smagiai: liverpuliečiai sulaukė ketvirtojo gimtadienio. Mane vis dar stebina, kad ši grupuotė iš ties susilaukia žmonių dėmesio, nes dauguma pradėję klausyt rock/alternative/indie/britpop iš pradžių pasijaučia forever alone Lietuvoj su tokiu skoniu. Taigi, jie praskaidrina gyvenimą.

Liverpoolio “plote” teko lankytis pirmą kart (neskaitant vasara vykusio Live Camp). Publika šilta, dauguma veidų matyti koncertuose, tai įrodo ištikimybę. Lofte taip pat buvau pirmą syk. Garsas labai geras, žmonių nepergrūsta, bet šiek tiek užknisa alaus monopolija.

Anyway.. Kaip ten viskas buvo:

Loftas. Mažai žmonių ir vyrukas su akustine gitara ant scenos. Toks romantiškas pasirodymas vakaro pradžiai. Žmonių pradeda daugėti, o ant scenos pasirodo “Kėdės ir Stalai”. Tai jau savotiškas rock’n’rollas, nors jaučiasi, kad kartais FLAMINGO bosistu pabūnančiam Ignui reiktų padirbti su tarimu. Bet jie kieti. Alus toliau liejasi, žmonės pradeda išsijundinti, o čia ir vietos pasidaro mažoka.

PERTRAUKA. Damn, per pertraukėlę žmonės pradėjo rimtai tūsint, nes prasidėjo visi geriausi gabalai. Atrodo, kad norint sugundyt tokio skonio mases, DJ’ėjui reikia teturėti youtube po ranka. Kas tuos remixus ir sugalvojo? Žmonės pradeda atsipalaiduot pagal geriausias britiško roko daineles, jas staugia ir mėto konfeti.

Įsimaišai į masę ir pajunti muzikos galią. Ant scenos lipa Freaks On Floor. Nesu didelė jų fanė, bet matosi, kad vaikinai turi savo stilių, savo fanus, yra įvaldę techniką. Publika šėlo, tikrai šėlo, bet negali gi visų jėgų atiduot - paskutiniai pasirodo FLAMINGO su puse savo coverių programos. Šitoj vietoj aš, kaip visad, atsistoju prieky ir staugiu best songs ever.

Aišku, nebuvo apseita ir be ne ten pataikiusių snukių, a.k.a. sostinę lankantys italai, “draugai atsitempė”, “daugiau nėr kur eit” ir panaši fauna. Jie užėję, tikriausiai, pagalvojo, kad žmonės susirinko pasitūsint pagal youtube klipus. Panašiai ir yra. Mes tai vadiname - geriausiais vakarėliais.

Reziume: grįžti verta ir SULAUKIT DAR IR 10 GIMTADIENIO!

Peace. Love. Rock n Roll.

Liko šiek tiek daugiau nei septynios savaitės iki vasaros, na, o vasara muzikos narkomanui - festivalių metas. Taigi, šiandien abiem ausimis besiklausydama Vytauto Širkos "Altorių Šešėly" įgarsinimo, bet iš tikrųjų nieko nesuprasdama, nes mano mintys sukasi tik apie peršalimą, apžvelgsiu ką šiemet mums siūlo geriausi Europos muzikos festivaliai.

Kol Lietuvoje geriausiu renginiu išlieka "Mėnuo Juodaragis", kaimynai nesnaudžia - lenkai ir latviai rengia kasmečius, jau dešimtąjį jubiliejų švenčiantį, "Open'er" bei "Positivus".

Pasikultūrinimas Gdynėje birželio 30-liepos trečiąją dienomis su tokiomis grupėmis kaip Coldplay, Hurts, Pulp, Two Door Cinema Club bei atlikėjais Kate Nash ir, taip, Paolo Nutini, jūsų banko sąskaitą palengvins nuo 165 iki 426 zlotų, kepenis nuvargins pigiu alumi (whatever, jos regeneruoja), praturtins žodyną keliomis kaimynų frazėmis (nebent jūs iš Vilniaus ir balsavote už Tomaševskį) ir gal pagaliau pakeis vieno kito lietuvio požiūrį į Lenkiją. P.S. Uždraustos visos profesionalios kameros ir vis dar negalima įsinešti ginklų.

Tuo tarpu mūsų broliai šaunuoliai latviai šiemet apsiginklavo Editors, Hurts, Royksopp bei Marku Ronsonu ir liepos 15-16 dienomis jau penktą kartą pelnytai vadinsis didžiausiu ir geriausiu festivaliu Baltijos šalyse nuo 30 iki 37 latų.

Silpnų nervų skaitytojams pats metas paspausti raudoną iksiuką ekrano kampe, nes tikrosios dūzgynės (ar kaip ten sumąstė kalbininkai?) tik prasideda. Keliaujame į Glastonbury, kur birželio 23-26 dienomis vyks vienas geriausių festivalių pasaulyje. Kol kas britai nepaskelbė galutinio line up, bet nusimato išvysti tokias žvaigždes kaip U2, Beyonce, Coldplay, The Chemical Brothers, Primal Scream bei Elbow už beveik 200 svarų.

Na, o galutinai jus nužudys birželio 3-5 dienomis Vokietijos Niurburgringo trasoje vykstantis "Rock am Ring" festivalis. Jūsų ausų būgnelius už 170 eurų plėšys ir nuvarys nuo kojų Kings of Leon, Mando Diao, Interpol, Wolfmother, The Kooks, Korn, Pete Doherty, The Naked and Famous ir daugybė kitų šaunių grupių. Žodžiu, nereikia nė minėti, kad be dūzgynių galėsite pamatyti ir garsiąją trasą, be to, kas jau kas, bet šie žmonės renginius organizuoti moka.

Dabar manęs nekenčia visi nepilnamečiai asmenys, bet jie visada turi viltį, kad ir šiemet Lietuvoje švies nepakeičiamas B2gether

žiburėlis, o pagrindiniu headlineriu ir vėl pasiskelbs, o po to neatvyks ponas Andrius.

Always Yours, Bee

"Dabartinės “aš” kūrėjai - nuoširdžiai jums dėkoju" arba "Music - me gusta"

Teko rašyti rašinėlį lietuvių kalbai apie dalykus, kurie padarė įtaką. Visada rašydavau apie muziką, šį kart nusiteikiau taip pat. Nusprendžiau, net su jumis pasidalinti. Kritikai, c'mon.

2008 m. mano gyvenime buvo kaip persilaužimas Antrajame Pasauliniame kare. Ligi tol, mano nuomonę suformuodavo kiti, mano grojaraštį sudarydavo “MTV”. Kam lįsti toliau ir atrasti, kas tau iš tikrųjų patinka, ko tu išties nori. Ačiū “MTV”, ačiū tada buvusiems aplink mane, jūsų laikai baigėsi.

Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.

Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.

Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.

Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?

Dainos, man primenančios vaikystę

Prisimenat tuos laikus kai nuo žemės rankiodavot sliekus, nubrozdintais kelėnais žaisdavot kvadratą ir pan.? Mur mur, miau miau laikai ir išgirdus dainas, kurios buvo klausomos TADA, taip jėėėga būna. Prisimeni ir noris grįžt atgal. ^^

Taigi, viena iš tokių dainų... Robert Miles - Children
















Sekanti - Ruki Verh - Ai-Ai-Ai
MUAHAHAHAHA, tikriausiai dabar raukysis, kas skaitys. BET. Gi čia linksma daina :D Būtent dėl to, kad ji primena tuos laikus, negalioja jai čia tas "o fu, man nepatinka rusiškas popsas".











Gigi D'agostino - I`ll Fly With You
















Žas - Po stikliuką


Po stikliuką ir po mažiuką
Pakelkim mes, mieli draugai.
Gėėėėris. Pamenu kai pusseserės nusipirko 99 metais kasetę. Pasileidom visu garsu magę ir klausėmės, kaip geriausią pasauly muziką :D














Crazy Town - Butterfly

Klipas tai buvo kažkas TOKIO. Kietiakai berniakai, apsitatūškinę ir apsiauskariavę, ryškios spalvos.














Junior - Jausmai

Ši tai ypatingai įsiminus.

Naktines Personos - Kaltas ruduo

Мурат Насыров - Я Это Ты













Mur mur, miau miau. Užteks. Šiaip ir dabar neretai paklausau tas dainas, bet mano vaikystėj kažkaip nepasižymėjo tokios vaikiškesnės dainos :? Didelė įtaką padarė už mane vyresnės pusseserės ir tt.
Tai tiek, ai nors pabaigai... Mergužėlė, kuri (aš sau leidžiu taip spręsti) prisimena savo vaikystės dainą. :**

Paris Spring

oras už lango visai nekvepia pavasariu. niekas dar nekvepia pasavariu, apskritai. todėl man norisi tik užsidarius namie sedėti ir nieko nieko nedaryti.

sakot, kuo čia viskas susiję su šituo blogu ir muzika? kai norisi nors truputį paliesti pavasarį, imiesi visokių gudrybių, kad ta šiluma ir saulės spindulėliai nors viduj knibždėtų, spraustųs ir suteiktų tą muzikos ir pavasario sukeliamą euforiją.

kiekvieną pavasarį išlipu iš rokenrolo ir žiemiškų batų, paiimu šį tą begalo saldaus ir lengvo. praeitą pavasarį tai buvo elektronika perpildyta roisin murphy, na o šįkart mano playlistas atrodo taip:

melanie pain

vardas, kuris pastarąsias savaites lietuvoj buvo linksniuojamas smarkiai. susižavėjusi koncerto video, dėlei išsilavinimo ir dainų minimalaus skaičiaus (mano kompiuterio atmintis taip pat ne guminė) parsisiunčiu kelias dainas ir per sekundę užsikabinu. melanie mane liuliuoja savo prancūziškais tekstais, kuriuos suprantu daugmaž tiek, kiek japonų ar kinų kalbas, bet viskas skamba pasakiškai. lengvai ir pavasariškai. melanie pain turi tai, už ką aš myliu ir visą nouvelle vague: žinomą nuostabų vokalą bei mažomis priemonėmis sukuriamą tam tikrą atmosferą. kartu su melanie susikuriu savo mažą rožinį pasaulį, kuris gyvybiškai reikalingas, kai už lango visai ne žalia ir viskas bando tempti mane į depresiją.

alex turner

gerai, žinau, kad šneku/rašau apie jį per daug, bet tas išleistas EP buvo kažkas tokio. kažkur mačiau komentarą: "a month ago the white stripes quit. this song made me stop crying..", tai man, išgirdus pirmą kart stuck on the puzzle, suveikė viskas atvirkščiai, ir pradėjau labai nuoširdžiai verkti. bet tikrai ne liūdesio, o džiaugsmo ašarom. po brick by brick pasirodymo ir mano sutrikusios būsenos kas dabar bus su mano arctic monkeys, aš pagaliau supratau, kad turneris dar visiškai neišsisėmė ir sugeba būti toks, kokį galbūt ne visi yra girdėję, jei niekad neklausę arctic monkeys b-sides. ir tos visos šešios dainos sudaro mano playlistą nuo EP pasirodymo.

the last shadow puppets

šnekėti apie juos labai daug kaip ir nebėra ką, tačiau jie mano pavasariniam playliste įneša truputį sunkumo. prie melanie pain prancūziškumo jie prideda britiškumo ir sumažina saldumo perteklių. nežinau, myliu juos už tą kažkokį nostalgišką ir senovinį skambesį, o kas be ko, laukiu dar vieno albumo, kai turneris susitvarkys su savo bezdžionėm, o miles - debiutiniu albumu.

milda

Ooh na na, what's my name?

Kadangi man bėga nosis, oras ne awesome, man aiškina, kad turiu ką nors čia parašyt, nes net Birutė per LTV reklamuojas, o rašinėlio taip nenoriu rašyti, kad pridirbau tai, ką matote dešinėje, aš prisiverčiau parašyti.

Ir čia nebus nė vieno žodžio apie Rihanną.

Šį kart nusprendžiau apžvelgti ko aš (ir net kai kurie iš jūsų) laukiam iškepamo muzikos krosnelėje.



Pirmiau pažiūrėkim ką ta orkaitė, mano manymu, šiek tiek apsvilino arba kaip tik ne:

Beady Eye - Different Gear, Still Speeding
Per daug išpūstai mes jo laukėm. Metus stenėjau ir galvojau, kad kokį gerą mėnesį šitas albumas bus mano favoritas, bet... Jis atėjo, The Roller išties geriausias singlas, dar užkabliavo Standing On The Edge Of The Noise, bet vien dėl to, kad primena Oasis laikus. Užvakar atradau Wigwam, nes labai užkabino "I comin' up..." Gerai, aš girdėjau, kad dar kelios dainos kabina žmones, tad gal pasiseks. Liam'as burba, kad net fanų yra naujų - tokių, kurių nekabino Oasis. Ar jie tiesiog prasispaudė į fanų zoną ir užsidėjo Pretty Green maikes?

The Strokes - Angles
Kad jūs žinotumėt, kaip man iš pradžių nepatiko You're So Right! O kaip paskui ji pradėjo kabint! Nors dauguma iš jūsų jo pradėsit klausyti nuo pirmos dainos (kaip priklauso elgtis su albumu), kiti iš kart įsijungs antrąją - mat ji, kaip tyčia, pirmasis šio albumo singlas, jau susilaukęs dėmesio kūrinėlis Under Cover Of Darkness (o čia man vienai pavadinimas primena Two Door Cinema Club dainą?). Aš tik pradedu atradinėt šį albumą, spėju, tai bus vienas geriausių dalykų šiais metais. Juk 5 metus žmogai dirbo.

White Lies - Ritual
Prisipažinsiu: klausau kol kas tik vieną dainą - Bigger Than Us. Bet pasižadu paklausyt daugiau. Skaičiau, kad jis daug pozytivesnis nei debiutinis "To Lose My Life..", tad reik perklausyt daugiau. O jus aš irgi pabandysiu įkalbėti paklausyti šio antrojo kompakto su įdomesne eilute: Bored girls and sad boys / Dull roads to anywhere. / Bad sex and ethanol / High scores on solitaire.






O ko mes laukiam labai labai?

Arctic Monkeys - Suck It And See
O čia jau susitinka labai kontraversiškos nuomonės: senosios makakos ar jau subrendusios mūsų laukia toliau? Iš Brick By Brick nelabai ką ir galim spręst. Iš ties kabinanti rokenrolas, daugiau indie, lyricsus šį kart aš pavadinsiu "įdomiais" (gal jų reikšmė gilesnė). O šiaip mane prajuokino dainų pavadinimai, kaip antai Don’t Sit Down ‘Cause I’ve Moved Your Chair ir playlist'as:

11. Suck It and See
12. That’s Where You’re Wrong

Miles Kane - Colour Of The Trap
Gal ne visi girdėjote, bet Pergalės dieną galėsit klausyt ex-grupės The Rascals balso ir projekto The Last Shadow Puppets nario debiutinio albumo. O čia jau turėtų būt išdirbtas darbas, mat plokštelės aprašymuose mirgės tokie vardai kaip Noel Gallagher, Alex Turner ir Gruff Rhys, o prie albumo prodiusavimo prisideda iš kažkada Kasabian bei Gorillaz padėjęs Dan The Automator. O vieną iš singlų - Inhaler - jau galite pasiklausyti ir čia.


Matthew Morrison 
Glee žvaigždė, bet visų pirma, tai dainininkas pasirodantis net Broadway spektakliuose ir aktorius, vaidinęs tiek antraplanius siužetus filmuose, tiek pagrindinį vaidmenį seriale, išleido savo debiutinį singlą.
Taip taip, tai tikrai cukraus vata ir paauglių svaigalai, aš tai visai laukiu jo debiutinio albumo.






Noel Gallagher first solo album
Maždaug taip mirga daug antraščių muzikos pasaulyje. Kažkas tweetina, kad jį jau girdėjo įrašinėjanti už sienos įrašų studijoj, kažkas vis dar netiki tuo po ilgų, jau gerus metus trunkančių, gandų apie tą pirmąjį Noelio CD. Kaip ten bus - laikas parodys, bet aš girdėjau gandą apie lapkritį...

Red Hot Chili Peppers 
Naują gitaristą į parankę ir jau nuo kovo 18 dienos pepersai miksuoja savo naują albumą, sekantį, po Stadium Arcadium (kuris, man rods, nieko tikrai nenuvylė) ir ilgų atostogų.








Žinoma, dar beveik nieko nepaskelbę, bet jau šiais metais turėtų parodyt ir The Cure bei Coldplay.
Aišku, aš dar galėjau paminėti daug ką, nuo Radioheadų iki Britney Spears, bet sorry - negirdėjau nieko naujo iš jų.

O ko jūs jau sulaukėt ir dar laukiat?

P.S. aš jus priversiu šiandien paklausyt šiek tiek kitokių wonderwall'ų:
Na gi, kokių, KOKIŲ, Karolina?

Dalykai, Kurių Nepaneigsi Pavasarį

1. Paskutiniąją žiemos dieną šviečia saulė, atrodo, pavasaris atėjo diena anksčiau, tačiau kovo pirmoji pasitinka pūga, dvejetu iš matematikos ir optimistiška orų Šulijos šypsena.
2. Pamažu tirpstant sniegui ir vis dažniau į užrakintos mokyklos langus pašviečiant saulutei, gimnazistai pagaliau supranta, kodėl Maironis taip dažnai mini krūtines ir troškimus.
3. Visi tampa neįtikėtinai draugiški: troleibusų vairuotojai vis rečiau klausosi rusiško pop, o ir Kauno forsiukai karts nuo karto įmeta nuorūką į šiukšlinę.
4. Esi priverstas dėvėti uniformą – nebegali pasiskųsti, kad šalta, ir skaudančia širdimi palieki plonytį pavasario kolekcijos sijoną ar kelnes spintoje.
5. Dėl egzaminų ištikusį panikos priepuolį trumpam apramina pirmieji piknikai parke, jaučiant saulėje raustančius skruostus ir besimėgaujant pirmosiomis braškėmis.
6. Staiga užplūsta tokia chemijos, biologijos ir fizikos banga, kuriai teoriją ar apibrėžimą sukūręs žmogus neabejotinai gautų Nobelio premiją.
7. Vargšas fizikos vadovėlis pagaliau gali atsikvėpti – vietoje kartuvių ir visų neigiamų rusų kalbos perlų jame atsiranda konservatyvių, bet spalvingų, su paukščiais susijusių lietuviškų epitetų.
8. Tampa aišku kas yra kas: nolaiferiai ir toliau vakarus leidžia prie feisbuko, abiturientai graužia knygas ir nebemiega naktimis, tuštutės pagaliau randa progą demonstruoti rožinį, beveik nuo veido spalvos nesiskiriantį, sijoną, o likęs jaunimas nenulipa nuo dviračių.
9. Po pavasario visada ateina VASARA.