Paskutiniąją žiemos dieną šviečia saulė, atrodo, pavasaris atėjo diena anksčiau, tačiau kovo pirmoji pasitinka pūga, dvejetu iš matematikos ir optimistiška orų Šulijos šypsena.
Pamažu tirpstant sniegui ir vis dažniau į užrakintos mokyklos langus pašviečiant saulutei, gimnazistai pagaliau supranta, kodėl Maironis taip dažnai mini krūtines ir troškimus.
Visi tampa neįtikėtinai draugiški: troleibusų vairuotojai vis rečiau klausosi rusiško pop, o ir Kauno forsiukai karts nuo karto įmeta nuorūką į šiukšlinę.
Esi priverstas dėvėti uniformą – nebegali pasiskųsti, kad šalta, ir skaudančia širdimi palieki plonytį pavasario kolekcijos sijoną ar kelnes spintoje.
Dėl egzaminų ištikusį panikos priepuolį trumpam apramina pirmieji piknikai parke, jaučiant saulėje raustančius skruostus ir besimėgaujant pirmosiomis braškėmis.
Staiga užplūsta tokia chemijos, biologijos ir fizikos banga, kuriai teoriją ar apibrėžimą sukūręs žmogus neabejotinai gautų Nobelio premiją.
Vargšas fizikos vadovėlis pagaliau gali atsikvėpti – vietoje kartuvių ir visų neigiamų rusų kalbos perlų jame atsiranda konservatyvių, bet spalvingų, su paukščiais susijusių lietuviškų epitetų.
Tampa aišku kas yra kas: nolaiferiai ir toliau vakarus leidžia prie feisbuko, abiturientai graužia knygas ir nebemiega naktimis, tuštutės pagaliau randa progą demonstruoti rožinį, beveik nuo veido spalvos nesiskiriantį, sijoną, o likęs jaunimas nenulipa nuo dviračių.
0 comments:
Post a Comment