Arctic Monkeys - Evil Twin

Bezdžionės šįkart vienu šūviu nušauna du zuikius - iš vieno gero ir tikriausiai daug kainavusio klipo pagamina panašų antrą singlui iš b-sides. Evil Twin puikiai tiks visokiems hipsteriams, kurie mėgo Favourite Worst Nightmare ir teigia, kad Humbug yra šūdas. Beje, pats skambesys primena b-side Nettles. Enjoy.

milda

MYLO XYLOTO. "It means whatever you want it to mean."

Said Chris Martin to everyone. Su tokiu pavadinimu jie iš karto sau užsistatė labiausiai užknisantį klausimą geriems metams į priekį. Bet ne pavadinime esmė.

Aš laukiau albumo gerus metus. Daugiau šiaip jau. Ir jis tikrai ne toks, kokio aš tikėjaus. Jis geresnis. Nors  dauguma jūsų jį jau nurašėt išgirdę "Every Teardrop Is A Waterfall" vasaros vidury, aš prižadu šiuo įrašu jus įtikinti jį perklausyti. Jei ne pirmą kartą, tai tikrai su kitokiu požiūriu. Nors muzikos kritikai naująjį albumą vertina prastai.

Pirmiausia, jis skyla į minimum tris dalis:

• intro instrumentiniai trumpi pragrojimai (kurie man visada asocijuojasi su tas pačiais dalykais "(What's The Story) Morning Glory?" ir šiaip jau aš jų nemėgstu).
• pop singlai, kurie užvaldo pasaulį su pozityvumu, sintezatoriais, elektriniais būgnais, susintenintais vokalais bei rihanna. 
• the old and the good ones, ištikimiems.  šie gabalai tiks netgi debiutinio albumo fanams.

Taigi. Albumas prasideda vienu iš trijų instrumentalų. Mylo Xyloto it's called. 

Toliau seka Hurts Like Heaven. Naujas skambesys, kuris labiausiai linksta į Viva La Vida B-Sides. 

Use your heart as weapon
And it hurts like heaven

Paradise. Pirmasis oficialus albumo singlas su super mielu video klipu (gera reklama drambliams). Kažkuo panašu į X&Y. Tarp draugų ši daina žinoma kaip "Parrot parrot parrot dies".

The wheel break the butterfly.

Charlie Brown buvo girdėta jau iš live'ų, kaip ir Hurts Like Heaven. Man ji spinduliuoja ta energija, kuri buvo debiutiniame albume.

Be the cartoon heart. 

Visų mėgstamiausia tikriausiai taps Us Against The World. Ji taip kvepia "A Ruch Of Blood To The Head", kad jūs galit cituoti, dainuoti, niūnuoti ir visa ką daryti su ta daina. 

Čia yra žiauriai juokinga, nes kai ieškojau dainos, tai radau grupę PLAY, kuri turi dainą tokiu pat pavadinimu. 

And lift off before trouble
Just erodes us in the rain

Toliau dar viena 'ne daina' - M.M.X.I. (aš net susilaikau jas komentuoti), kuri introdiusina mus su... *pasigirsta būgnai*

Every Teardrop Is A Waterfall! I don't give a shit. Čia mano šios vasaros himnas. Praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai, aš vis dar jos klausau, ji man vis dar kažkaip magiškai neatsibosta, o klipas inspireno mane pasidaryti fotosesiją, pamilti rožinius batus bei savo ypač spalvotą džemperį. Aš vis dar girdžiu žmones iš niekur nieko pradedančius niūnuoti riffą (ha-ha!).
I turn the music up, 
I got my records on.


Major Minus, ETIAW singlo b-side, buvo nuostabi staigmena, kai pamačiau ją albume (o Moving To Mars - ne). Ji mane užkabino nuo tada kai pasirodė, ypač bridge'as.
You could hear them climbing the stairs
Got my right side fighting while my left hides under the chairs

U.F.O. Dar senųjų Coldplay. Taip miela, net neapsisprendžiu kam priskirt.
I know I swear we'll find somewhere the streets are paved with gold

O dabar, Best Song of All Times So Far... Princess of China feat. Rihanna! Seriously. Ta daina nėra bloga. Ji man netgi patinka. Bet ten yra Rihanna, o čia jau principo reikalas. Man vis dar nesupranta kodėl ji..
You could have been the princess, I'd be a king
Could have had a castle and wore a ring

Iš tikrųjų, pirmą kartą perklausius mano ausį labiausiai patraukė Up In Flames. Toks minimalistinis gabalas, bet jis turi savitumo. Ne koldplėjiška, bet ir ne pop. Įsirašo į mano mėgstamiausių dainų sąrašą forever. Beje, manau, kad tai galėtų būti superinis OST House'ui.
Up in flames
We have slowly gone
Could we pour some water on?

A Hopeful Transmission. Paskutinis nelabai zongas.

Don't Let It Break Your Heart. Primena supopsintą dainą iš Parachutes. Bet tokių dainų reikia. Graži pati idėja.
Those heavenly regrets still on me though
Trying to catch a cannonball

Up With The Birds man primena, kaip keistai skamba Chriso vokalas žemoje tonacijoje. Kažkas tarp A Rush Of Blood To The Head ir jų naujo skambesio. Nes tas paskutinis stulpelis keičia visą nuotaiką į spalvotą gėrį.
Even though all my armor might rust in the rain
A simple plot but I know one thing
Good things are coming our way

Taigi, mano kiekvienos dainos trumpas apžvelgimas su (bent jau man) main eilutėm. Aš pabandžiau bent dalį jų sulyginti su ankstesniais darbais, nežinau kiek man tai pavyko, bet to esmė buvo įrodyti, kad jūsų seni mylimi Coldplay vis dar čia, tik šiek tiek kitokiame įpakavime.

Albumas buvo įkvėptas graffiti mėgėjų, tačiau artwork'o spalvingumas atskleidžia ir albumo turinio įvairumą.

Objektyvios kritikos pateikti negaliu, bet visada galiu pasakyti - listen and decide again am I right or am I wrong.

Fonograma Kongresų rūmuose arba Richard Clayderman

Arba kaip pasityčiojo iš žiūrovų.

Na gerai. Akcijos atrakcijos, gavom nepigiausius bilietus balkone už pusę kainos. Spalio 7d. Grįžtu namo, lyginuos savo marškinukus, puošiuos - šiandien gi ne į kokį gig’ą einam, o į rimtą žymaus pianisto koncertą. Susiruošę nuvykstam į renginio vietą: Kongresų rūmai, kuriuose apstu išsipusčiusių ponučių ir kostiumuotų vyrų. Užimam savo vietas, žmonių tikrai daug, tikimės neblogo reginio. Šviesos užgęsta, pasigirsta angliškas pianino meistro pristatymas. O štai ir jis, gausybė aplodismentų, pristatytos trys mergytės, kurios tą vakarą pritaria smuiku, altu bei violenčele and let the show begin.

Na žinot, mes pagalvojom, kad pirmos dainos konstrukcija yra vienintelė su aranžuote ir visai įdomi. Antroji jau be aranžuotės. Bet kai vėliau sužinome - 90% programos atliekama su fonograma! Tai tiesiog kelia juoka ir mes tikimės, kad bus pertrauka, o vestibiulyje baras.

Čia pertrauka, čia baras, o čia ir antroji dalis. Kai kam ji buvo daug geresnė - šiek tiek “popsava”, Stevie Wonderio dainos, Titaniko sountrackas ir pan. Man net rankos nekyla ploti ir aš nuoširdžiai noriu nebūti.
Kaip galima šitaip gadinti žmonių skonį, plius - už tokius pinigus. Pigiausi bilietai ~100lt, o tu ateini pagrajint ant fuckin’ plokštelės. Dėl manęs ne tik fonogramos, bet ir styginių galėtų nebūti. Gal aš ir nedidelė klasikinės muzikos fanė, bet tai, ką aš pamačiau, tikrai nepatiktų daugeliui. Draugų paklausus kaip jie įvertintų koncertą, kur 1 yra blogai, o 10 - gerai, visi rinkosi minusinę skalę.

Išvada: prieš eidamas į koncertą, pracheckink atlikėją youtubėj.

što? The Kooks

Sveiki ! Prie Kelmickaičių ir Užkuraičių vaidybos prisijungiu ir aš - Naubertas.

Junk of the Heart - naujausias, neseniai pasirodęs ketveriukės darbas. Su Kooks mane supažindino prieš porą metų - jų šlovės metu. Tuo metu mane pakerėjo jų lengva ir paprasta muzika, taip, sutikit, su banaloku tekstu, bet jie turėjo (ir turi!) kažką tokio, kas priverčia jų klausytis vėl ir vėl.

Vėl ir vėl pas mane groja ir jų naujausias darbas. Taip, 'kooksiškas' skambesys išlaikomas, bet klausydamas dainų iškart pradedi su kažkuo lyginti, nes melodija, ritmas ar 'efektai' kažkur girdėti. Asmeniškai man, kai kurios dainos turi The Vampire Weekend ir Two Door Cinema Club skambesio.

Iš tikro, pirmoji mane užkabliavusi daina - Mr. Nice Guy. Viskas lengva, impulsyvu.

Runaway - Two Door Cinema Club skambesį primenanti daina. Daug energijos, atsiranda elektronikos. Man ji labai patiko.

Šitas albumas - naujo kelio ieškojimas. Kur jie nueis, tikrai neaišku. O gal su ketvirtuoju albumu pilnai atras save ir subręs tiek, kiek subrendo ir jų kolegos Arctic Monkeys su savo trečiuoju albumu 'Humbug' ?

Seksim, žiūrėsim ir gyvensim su jais.

ir pabaigai :

Ką manot jūs, Zitos ir Dariai ?

Naubertas.

Liverpool @ POGO Šiauliai

liverpoolis pagaliau sugalvojo kad beveik po metų reikia atvažiuoti ir į šiaulius. mes džiaugiamės ir sulyginam tokį įvykį su kalėdom. malonu ir tai, kad pirmą kartą liverpoolis atsivežė ne tik PARTY, bet ir LIVE bei pakeitė vietą iš mažo ir sausakimšo teatro bufeto, į žymiai erdvesnį ir tokiam reikalui tinkamesnį POGO.

ilgai laukiam, kol visos grupės susiderina (čia tikriausiai ir buvo pats kvailiausias momentas, nes buvo pradėta groti gal apie 11pm vietoj 9pm) ir ant scenos pagaliau lipa Markas Palubenka. didelio susižavėjimo jis man nekelia, todėl aš mačiau jo sudėjus gal kokią minutę. galbūt liverpooliui jis nelabai ir tinka. (?)

last season taip pat labai stropiai nesiklausiau ir net nelabai atkreipiau dėmesį. tačiau vėliau atėjęs garbanotas bosistas linksmino ir stebino išvaizda ir visus miegojusius prikėlė muzika.

o žinoma pati jutubė prasidėjo daug vėliau negu priklausė. ir žinoma, buvo geriausia liverpoolio dalis, nuo kurios iki dabar dar skauda kaklą/kojas/gerklę. ir atrodo tiek mažai tereikia iki pilnos laimės.

taigi, laukiam liverpoolio šiauliuose dažniau, atvežkit mums kuo daugiau grupių pažiūrėt ir pasikultūrint. kad taip liūdna nebūtų.


milda

So why should you be fighting me?

Kažkurį eilinį sykį klausiau XFm ir išgirdau 'The King And All Of His Men'. Ypač kabliuojantis ūkavimas, dainos sudėtis superinė - įsimena iškart. Googlinu ir beveik nėr jokios informacijos apie šią vilko šaiką. Tik, kad jie apšildo grupes ir žadą debiutinį CD. Ir tada aš pradėjau laukt nuo pavasario.

Ir sulaukiau! Su savu skambesiu, alternatyvūs, britišką akcentą turintys ir neblogus riffus kuriantys Wolf Gang įsimena. Man patinka jų ramus pozityvumas, jie nerėkia kažko ir netgi turi visai gerų lyricsų. Ir kas svarbiausia - taško. Tikrai taip.

Nuo ko pradėt klausyt? Jeigu esi ypatingas muzikologas, tai įsijungi albumą išsijungęs shuffle ir bandai parašyti recenziją. 

Jeigu tu esi melomanas, pirma įsijungti 'The King And All Of His Men' ir galbūt suprasi, kad juos netgi žinai. Tada rekomenduoju 'Pieces of You', kuri turi labai įdomų pučiamųjų skambesį. Tada eina 'Nightflying', nes ji tiesiog plaukianti. O susipažinimą siūlau užbaigti 'Stay and Defend', nes ji sako "Now everybody always seems to talk about the sun setting in the west" (mano tėvas pasakytų "žodžių žaismas", bet aš sakau - "gražus mindfuck'inimas man visada patiko"). Tad jeigu perklausius šias 4 dainas supratai, ką aš turiu omeny, aišku eisi klausyt likusių 9. Nes verta. Jeigu neužmigs, šiti turės ateitį.

Labanakt.

P.S. "Back To Back" riffas labai primena Kings Of Leon.

Better Left Invisible(?)

'Better left invisible' - tokį apibūdinimą būtų galima priskirti Miles Kane, kuris dažniausiai asocijuojasi su nenusisekusiais The Rascals, arba (dar blogiau?) Alex Turner geriausiu sugėrovu. Trečias kartas nemeluoja? The Last Shadow Puppets aktas buvo stiprus lūžis abiejų karjeroje, nežinia, kuriam padėjo labiau, tačiau Miles solo karjeros pradžia kol kas žada puikų tęsinį, žinoma, jeigu ir vėl neišgirsime apie eilinį "viskas, šitas atsibodo, dabar darysiu kažką kito", tačiau vykime apniukusias mintis šalin ir pirmiausia apžvelkime "Colour Of The Trap".

Aš nežinau, kiek daug žmonių jis yra panašus į Paul McCartney savo išvaizda, bet manyčiau, kad pastarasis padarė nemažą įtaką jo dabartinei kūrybai. Pirmas geras dalykas perklausius albumą - lyginant su "The Age Of The Understatement", kurio kiekvieną dainą buvo laisvai galima panaudoti kaip gero europietiško kino garso takelį, dainų tipai pakankamai skiriasi, beveik neliko tiesiog persisunkiančios per kraštus melancholijos, smuikų, atsirado daugiau ritmo, išskirtinių melodijų ir, žinoma, pagaliau leista visiškai atsiskleisti išskirtinėms Mr. Kane balso savybėms.

Songs? Worth listening. Pirmieji hitai "Come Closer", "Rearrange"nepalieka abejingų, tačiau net ir ramesnės dainos yra vertos dėmesio. Duetas su prancūzų persona Clemense Poesy "Happenstance" prideda pikantiško skambesio, o Noelio Gallagherio backai "My Fantasy" prideda dar vieną tašką Miles solo naudai.

Better left invisible? Tik ne po tokio albumo, po kurio Miles pagaliau įrodė, kad gali kurti ne ką prasčiau už atlikėjus, su kuriais visuomet buvo (ir, tikėtina, dar ilgai bus) lyginamas, žinoma, jeigu nepritrūks noro ir įkvėpimo ir toliau išlaikyti tą nuostabų britišką muzikos palikimą.

Hugs and Kisses

Bee

so happy i was invited, give me the reason to get out of the city

dažniausiai aš vasarą neprasidedu su grupėm, kurios turėtų kelt liūdesį. ir kai praeitą vasarą aš atradinėjau lengvus the kooks ir melancholiškus kings of leon, šiuo metu aš klausau labai keistų ir neįprastų the national.

man daugelis sakė jų paklausyt, įkalbinėjo ilgai ir nuobodžiai. bet kai atsidarai wiki ir pamatai, kad jie turi visus 5 albumus, tai visas naujos grupės atradinėjimo džiaugsmas pavirstą į kvailą žaidimą must-listen, ir bandai virškinti naują grupę. o aš pavasarį pasiimu high violet ir užmiegu retam pietų miegui su terrible love ir runnaway. visai netyčiom galvoj pradeda skambėti visokie migloti dainų trupiniai ir galiausiai besąlygiškai krentu į the national.

kvailas vasaros lažo dienas, kai bandai išgyventi iki taip laukiamo savaitgalio, padėdavo tverti rytais klausoma slow show, o važiuojant į positivus aš galvoju visai ne apie editorsus, o trokštu pamatyti tuos įdomiuosius the national, kurie šiais metais grojo opener'y.

o aš dar esu pažadėjusi parašyti kažką apie positivus ir mano nuotykius jame, bet tai įvyks galbūt tada, kai grįšiu iš gastrolių vilniuj ir pagaliau atsidursiu namie. o rytoj visi renkamės palapines, gitaras ir važiuojam į bražuolę pasimėgaut grynu oru, stovyklavimo džiaugsmais, gera atmosfera ir muzika liverpoolio live camp'e. :)

milda

Just don't sit down 'cos he's moved your chair

Pirmasis Arctic Monkeys albumas ėjo žingsnis į žingsnį su tuometine indie mada. Antrasis truputį nusuko į kairę, na, o pernai išleistas bambino "Humbug" sukėlė tikrą šoką hipsteriams gerbėjams - mažytės beždžionytės peraugo į liūdnas ir piktas gorilas taip iš naujo ieškodamos savo skambesio arba tiesiog nusikratydamos pub'ų grupės etiketės. Taigi, visi ilgai ir nekantriai laukė naujojo Monkeys darbo. Tiksliau, nežinojo, ko laukia...

"Suck it and see" grupė patikėjo į James Ford, prodiuserio, nemažai prisidėjusio ne tik prie "Humbug", bet ir "Submarine" gamybos, rankas ir prižadėjo vintage skambesio. Ir pažadą ištesėjo - nuo pirmųjų albumo akordų mus pasitinka melancholiškos melodijos ir moderniojo Šekspyro eilės, kartais nutraukiamos "let's act tough" kūrinių "Brick by Brick" ir "Don't Sit Down 'Cause I've Moved Your Chair", "Library Pictures". Nors, bent pirmojo klipas yra totalus vintage prieskoniais pagardintas kąsnelis, kurio pavydėtų netgi Jamie Oliver.

Reikia visiškai nemokėti anglų kalbos arba turėti sugebėjimų neatsakyti nei į vieną teksto suvokimo klausimą, kad nesuprastum, jog lyrinis dainų subjektas paskendo kartu su Cicino meilės laivu (įdomu ar su tuo sąsajų turėjo Miles Kane?). Monkeys ieško švelnesnio skambesio negu "Humbug'e", lyricsai taip pat kvepia rožine cukraus vata, tačiau tai nesugadina viso reikalo, atvirkščiai, kelia į aukštesnį lygį, nes, o taip (čia įsikiša Barnis Stinsonas), wait for it, SUBTILUMAS (štai kodėl lietuviai dar 150 metų negaus Grammy) - that's the thing. Netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai ne į temą čia prisiglaudusi "Library Pictures", ypač primenanti anksčiąją kūrybą ('Stickin to the floor'), dainos viduryje tampa švelni ir svajinga.

Albumo perliukai? I guess kiekviena daina yra savotiškas perlas, reikia laiko ir šiek tiek klausos, kad jį atrastumėt. Žinoma, pirmiausia, į ausį įkris "mes vis dar chuliganai" dainos, bet, kai praklausysit jų 221134156 kartų, jos taps jūsų žadintuvo ir pagrindinio skambučio signalu, t.y., kai jau pradėsit jų nekęsti, tikiu, kad atrasit ir "Reckless Serenade", "The Hellcat Sapngled Shalalala"ir visas likusias.

Faktai: NME šį albumą įvertino 9 balais, t.y. lygiai taip pat kaip ir "Favourite Worst Nightmare" ir dviem žvaigždutėm daugiau negu "Humbug".

Arctic Monkeys kūryba, o tiksliau, misterio Turnerio žodinė raiška vis dar išlieka maloniu jūsų anglų kalbą praturtinančiu žodynu.

Jamie pagaliau tapo gražiausiu grupės nariu (girly talk).

'Somebody told the stars
You're not coming out tonight
And so they found a place to hide'

Sukc it and see

Always Yours, Bee

Bieber-Fever

Pirma, aš gaunu daug kritikos koks mūsų blogas šališkas, kad mes apie nieką kitą nerašom, kaip flamingus, cobus, oasis, arcticus ir pan. Antra, au bendraklase Agnytačka nusprendėm sustot žvengusios ir pasižiūrėt gi tą nuostabųjį filmuką apie paauglių meilę. Jį - VIENINTELĮ. Ir apie tas vargšas mergytes, kurios VISOS yra jo būsimos žmonos. Apie tai, kaip jis išgarsėjo per youtube ir kaip jį vargšą vadina mergyte.

Pozicija: 

Aš jį palaikau. Jis gabus šiaip. Groja nuo mažų dienų viskuom, jam tai patinka. Popsas - tai, kas patinka daugumai (ir man kartais), tai iš ko gali gamintis bapkes ir jis tai LIKE. Ir jo artimieji LIKE. O tu stumi, nes neuždirbi tiek. Tikiu, kad bus perspektyvus atlikėjas, o būdamas 20 m. supras, koks briedas pirmi CD buvo.

Opozicija: 

I'm not a fangirl, nes man baisu. Aš dievinu savo mažas crushes, kurie turi fanclubs, bet ne tokio žiaurumo. Jo muzika manęs nežavi ANT TIEK. O šiaip aš stumiu ant jo vadybininkų, kurie suka nefainą muzoną. T.y. Iš gabaus vaiko galima išspausti daugiau.

Draugai kalba: 

Aš Juom visiškai nesidomiu, tačiau kiek esu girdėjusi Jo dainų, man Jo muzika visiškai nepatiko. Juolabiau juokinga, kai gana jaunos mergaitės klykia pamatydamos Jį per televizorių. Tai tampa kažkokia manija. Džiugu, kad Jis išpopuliarėjo, bet tik tam tikroje amžiaus grupėje, mano manymu. [Anonimas]

 Manau, kad dėl to, jog šiuolaikinis jaunimas greičiau bręsta (jei taip galima pasakyt) - jaunesni domisi technologijomis, jaunesni pradeda kažkaip artimiau bendrauti, jaunesni tūsina - JB tapo populiarus. Jei jis būtų gimęs anksčiau ir anksčiau išpopuliarėjęs, pvz. in '90 jo muzika nebūtų palikusi žymių muzikos istorijoje. [Guoda]

Bieberis yra vaikas, nekuriantis prasmingos muzikos. Tiesiog jam labai pasisekė, nes dabar mergaitėms rūpi tik gražus berniukas, o ne esmė jo dainose. Ar penkiolikos, šešiolikos metų berniukas galėtų dainuoti apie meilę? Jis tikrai nežino, kas ji yra, nežino net kai kurie suaugę. Manau, kad jis kaip lėlė, gražus veidelis, su kuriuo žaidžia prodiuseriai, žinodami, ko kam reikia ir taip užkaldami pakankamai didelius pinigus. Net ne jis kuria tą muziką, spėju. [Anonimas]

O ką jūs manote, mieli skaitytojai?