Just don't sit down 'cos he's moved your chair

Pirmasis Arctic Monkeys albumas ėjo žingsnis į žingsnį su tuometine indie mada. Antrasis truputį nusuko į kairę, na, o pernai išleistas bambino "Humbug" sukėlė tikrą šoką hipsteriams gerbėjams - mažytės beždžionytės peraugo į liūdnas ir piktas gorilas taip iš naujo ieškodamos savo skambesio arba tiesiog nusikratydamos pub'ų grupės etiketės. Taigi, visi ilgai ir nekantriai laukė naujojo Monkeys darbo. Tiksliau, nežinojo, ko laukia...

"Suck it and see" grupė patikėjo į James Ford, prodiuserio, nemažai prisidėjusio ne tik prie "Humbug", bet ir "Submarine" gamybos, rankas ir prižadėjo vintage skambesio. Ir pažadą ištesėjo - nuo pirmųjų albumo akordų mus pasitinka melancholiškos melodijos ir moderniojo Šekspyro eilės, kartais nutraukiamos "let's act tough" kūrinių "Brick by Brick" ir "Don't Sit Down 'Cause I've Moved Your Chair", "Library Pictures". Nors, bent pirmojo klipas yra totalus vintage prieskoniais pagardintas kąsnelis, kurio pavydėtų netgi Jamie Oliver.

Reikia visiškai nemokėti anglų kalbos arba turėti sugebėjimų neatsakyti nei į vieną teksto suvokimo klausimą, kad nesuprastum, jog lyrinis dainų subjektas paskendo kartu su Cicino meilės laivu (įdomu ar su tuo sąsajų turėjo Miles Kane?). Monkeys ieško švelnesnio skambesio negu "Humbug'e", lyricsai taip pat kvepia rožine cukraus vata, tačiau tai nesugadina viso reikalo, atvirkščiai, kelia į aukštesnį lygį, nes, o taip (čia įsikiša Barnis Stinsonas), wait for it, SUBTILUMAS (štai kodėl lietuviai dar 150 metų negaus Grammy) - that's the thing. Netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai ne į temą čia prisiglaudusi "Library Pictures", ypač primenanti anksčiąją kūrybą ('Stickin to the floor'), dainos viduryje tampa švelni ir svajinga.

Albumo perliukai? I guess kiekviena daina yra savotiškas perlas, reikia laiko ir šiek tiek klausos, kad jį atrastumėt. Žinoma, pirmiausia, į ausį įkris "mes vis dar chuliganai" dainos, bet, kai praklausysit jų 221134156 kartų, jos taps jūsų žadintuvo ir pagrindinio skambučio signalu, t.y., kai jau pradėsit jų nekęsti, tikiu, kad atrasit ir "Reckless Serenade", "The Hellcat Sapngled Shalalala"ir visas likusias.

Faktai: NME šį albumą įvertino 9 balais, t.y. lygiai taip pat kaip ir "Favourite Worst Nightmare" ir dviem žvaigždutėm daugiau negu "Humbug".

Arctic Monkeys kūryba, o tiksliau, misterio Turnerio žodinė raiška vis dar išlieka maloniu jūsų anglų kalbą praturtinančiu žodynu.

Jamie pagaliau tapo gražiausiu grupės nariu (girly talk).

'Somebody told the stars
You're not coming out tonight
And so they found a place to hide'

Sukc it and see

Always Yours, Bee

Bieber-Fever

Pirma, aš gaunu daug kritikos koks mūsų blogas šališkas, kad mes apie nieką kitą nerašom, kaip flamingus, cobus, oasis, arcticus ir pan. Antra, au bendraklase Agnytačka nusprendėm sustot žvengusios ir pasižiūrėt gi tą nuostabųjį filmuką apie paauglių meilę. Jį - VIENINTELĮ. Ir apie tas vargšas mergytes, kurios VISOS yra jo būsimos žmonos. Apie tai, kaip jis išgarsėjo per youtube ir kaip jį vargšą vadina mergyte.

Pozicija: 

Aš jį palaikau. Jis gabus šiaip. Groja nuo mažų dienų viskuom, jam tai patinka. Popsas - tai, kas patinka daugumai (ir man kartais), tai iš ko gali gamintis bapkes ir jis tai LIKE. Ir jo artimieji LIKE. O tu stumi, nes neuždirbi tiek. Tikiu, kad bus perspektyvus atlikėjas, o būdamas 20 m. supras, koks briedas pirmi CD buvo.

Opozicija: 

I'm not a fangirl, nes man baisu. Aš dievinu savo mažas crushes, kurie turi fanclubs, bet ne tokio žiaurumo. Jo muzika manęs nežavi ANT TIEK. O šiaip aš stumiu ant jo vadybininkų, kurie suka nefainą muzoną. T.y. Iš gabaus vaiko galima išspausti daugiau.

Draugai kalba: 

Aš Juom visiškai nesidomiu, tačiau kiek esu girdėjusi Jo dainų, man Jo muzika visiškai nepatiko. Juolabiau juokinga, kai gana jaunos mergaitės klykia pamatydamos Jį per televizorių. Tai tampa kažkokia manija. Džiugu, kad Jis išpopuliarėjo, bet tik tam tikroje amžiaus grupėje, mano manymu. [Anonimas]

 Manau, kad dėl to, jog šiuolaikinis jaunimas greičiau bręsta (jei taip galima pasakyt) - jaunesni domisi technologijomis, jaunesni pradeda kažkaip artimiau bendrauti, jaunesni tūsina - JB tapo populiarus. Jei jis būtų gimęs anksčiau ir anksčiau išpopuliarėjęs, pvz. in '90 jo muzika nebūtų palikusi žymių muzikos istorijoje. [Guoda]

Bieberis yra vaikas, nekuriantis prasmingos muzikos. Tiesiog jam labai pasisekė, nes dabar mergaitėms rūpi tik gražus berniukas, o ne esmė jo dainose. Ar penkiolikos, šešiolikos metų berniukas galėtų dainuoti apie meilę? Jis tikrai nežino, kas ji yra, nežino net kai kurie suaugę. Manau, kad jis kaip lėlė, gražus veidelis, su kuriuo žaidžia prodiuseriai, žinodami, ko kam reikia ir taip užkaldami pakankamai didelius pinigus. Net ne jis kuria tą muziką, spėju. [Anonimas]

O ką jūs manote, mieli skaitytojai?

You're Above And Beyond Me

Vasara - muzikos festivalių metas. Apžvelime, kuo šiais metais nustebino Rock Am Ring.

Mando Diao:

Wolfmother:



Coldplay:






Nesudalyvavot šiais metais, nustokit graužtis ir būtinai sudalyvaukit kitais.

Love, Bee.

Calm Down People

Tarkim, kad 70 procentų Lietuvėlės žmonių pareiškia, kad Lietuvoje muzikos nėra, jos niekada nebuvo, o jei ir buvo - pradingo pop kontekste, ją suvalgė kritikai, fanai buvo pernelyg skurdūs, kad nusipirktų cd, o rėmėjų taip ir neatsirado. O jeigu tų žmonių paprašytume pagrįsti savo nuomonę, sudalyvauti intelektualioje diskusijoje..? Va čia ir iškyla hipotezė, kad klausytis "teisingos/geros" muzikos tampa mada.

Pirmiausia, kas yra teisinga muzika? Pop? Metalas? Folkloras? Ar mes galime teigti, kad "Metallica" kuria teisingesnę muziką negu Cheryl Cole ar iškelti į padanges "Antį", bet palaidoti "Hiperbolę"? Jeigu taip, tada kiekvienas pankas šniaukštų heroiną, gėjų santuokos sukeltų pasaulinius karus, o Lietuvos sostinė jau seniai būtų Prienai (su visa pagarba jiems) - kaip tik kas nori. Sako, per mažos lietuvių smegenys neleidžia klestėti "gerai" muzikai Lietuvoje. O įprasto dydžio lietuvių smegenys teikia pirmenybę rokui? Viską kitą - lauk? Ištremiam į Sibirą, vežam į lagerius, saugom nuo piliečių? Neprimena šovinizmo: įsigalėti gali tik "didžiosios tautos" - madinga muzika?

Nuomonė "oi, aš klausausi indie, manęs niekas nesupranta, o ypač tos aukos, kurios indie nesiklauso" visų pirmiausia yra apgailėtina tuo, kad nepagrįstas skundimasis "mane diskriminuoja kitaminčiai" iššaukia tų "kitaminčių" diskriminavimą. Kiekvienoje liberalioje demokratiškoje valstybėje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis tai, kas jam atrodo geriausia, kad tai ir bebūtų YVA, Šeduikytė ar ponas Sinickis. Vieną dieną visi pasensta, o jų vaikai šaiposi, iš povilaičių ir kitų buvusios Lietuvos pop padangės žvaigždžių. Jeigu muzika yra kito žanro, nereiškia, kad ji nėra kokybiška. Kokybė - kitas klausimas, yra paklausa - yra pasiūla. Tikri dalykai turi išliekamąją vertę. Kiekvienas turi teisę atsirinkti tai, kas jam patinka, tačiau, come on people, leidžiam pasirinkti kitiems, kas patinka jiems - you can disagree, but you have to respect others' opinion. Ar perkratę jūsų fonoteką tikrai tikrai tikrai nerastume "blogos" muzikos (džy, ar kas nors tiksliai tai apibrėžė?) Neprisimenat tokio posakio: kuo daugiau draudi, tuo labiau neklauso? Kitaip pasakius, aš skaitau tuos 10 punktų ir man prieš akis iškyla ponas Petras ir dar tas kitas VYRAS iš Seimo, kuris inicijuoja abortų uždraudimo įstatymą (kas yra visiška moters pasirinkimo teisė).

Nėra Lietuvoj jums priimtinos muzikos? Nustokit būti tais "per mažų smegenų lietuviais", kurie tik skundžiasi, bet nesugeba nieko padaryti patys: eikit, susiburkit chebrą, parašykit super gerą dainą ir keiskit situaciją. Klausimas: ar tikrai jūs būsit geresni negu "mirusios" muzikos atstovai ir kada pasibaigs jūsų entuziazmas? Muzikos industrija Lietuvoje tikrai neišgyvena savo geriausio laikotarpio, tačiau, deja, reikia pripažinti, kad įžymybės (šeduikytės-mamontovai-etc.) yra kokybiškiausia "prekė", kokią mes turime, o, beje, yra toks dalykas kaip undergroundas, t.y. - kas ieško, tas randa.

Taigi, ką aš norėjau visu tuo pasakyti? Nustokit nervintis, žmonės. Na, nepatinka kažkam jūsų kooksai-beždžionės-oazės. So what? Jums lygiai taip pat nepatinka pugačiovos-yvos-etc. Nesimuškit. Neimkit į plaučius. Nusišypsokit. Tai, kad nesutampa požiūriai į muziką, nereiškia, kad pasaulyje kažkuriam iš jūsų nebėra vietos.

P.S. O va mano mama klausosi Mando Diao.

Hugs and kisses.

Bee

10 priežasčių, kodėl gera muzika Lietuvoj niekad neklestės

1. lietuvių smegenys tiesiog tam per mažos.
2. mes pripratę prie visokių nuostabių ir reikšmingų lyricsų apie medžius ir debesis, kuriais mus maitina šeduikytė ir co.
3. turim per daug kritikų, kurie neleidžia išlipt normaliom grupėm į viršų. o tiems kritikams reikia labai sudėtingų melodijų ir muzikinių ypatybių, tačiau lietuvoj toliau klesti nesąmonės.
4. nes prie chebros ir siemkų spjaudymo labiau tinka visokie bumčikičiki ir rusiškos melodijos.
5. mūsų tėvai net nepripažįsta geros muzikos.
6. nes jei sumąstei klausyti normalios muzikos, tai pirmiausia ruoškis nueiti kryžių kelius.
7. ir šiaip tave vadins nesveiku, metalistu ir visokiu kitokiu.
8. vistiek nerasi kur patūsint (atidžiai renkantis tūsų skaičius sumažės perpus).
9. pasidarysi super jautrus muzikai ir kompanijoje tavo nuotaika gali nuo to nukentėt
10. normalios grupės čia atvažiuoja kartą per metus

Mildukas ir Karolukas

Suck It And See

kol vieni verkia iš laimės apimti muzikos euforijos, o kiti sprendžia dilemą ar esi tikras fanas, jei

klausai nuleakintą albumą, aš ramiai siunčiuos ketvirtą arctic monkeys darbą.

kažkas sakė, kad apturėjo pačias sunkiausias gyvenime minutes, kai diskas jau pumpavosi kompiuterin. tada pasireiškia reliatyvumo teorijos, laikas išsitempia iki begalybės. ir pagaliau - pirmieji akordai, turneris užtraukia she's thunderstorms, o milda kaip visada sugeba išspausti vieną kitą ašarą. žinant mane tai jokia staigmena, visad apsiverkiu lyg būčiau mama, kuri didžiuotųsi sūnumis, kurie gavo dar vieną dešimtuką. kaip albumo pradžiai sakyčiau labai gerai, nors aš asmeniškai būčiau dėjus suck it and see, nors tai ir belekaip banalu. o užvadinti albumą kažkokia ten esančia daina irgi ne pats geriausias variantas.

bet pamirštam tai ir pereinam prie dar vienos negirdėtos nematytos dainos - black treacle. nežinau, viskas lyg gerai, neturiu prie ko prisikabint, nors daina nekabina kažko. pasibaigus pereinam prie brick by brick ir spaudžiam skip, nes tie trys besikartojantys žodžiai buvo spėję užkabint ir jau nusibost.

the hellcat spangled shalalala. tiesiog shalalala, nėr ką pasakyt. tobula daina, kuriai nieko netrūksta, tokie yra nauji arctic monkeys. tikriausiai gali pakeisti cornerstone, nes tokių dainų aš pasigendu albume, bet galbūt tokios ir pasitaiko tik kartą. pereini prie don't sit down cause i've moved your chair , padainuoji jau žinomus lyricsus ir eilinį kartą išlieji pyktį. jei dar kiek liko, viską susirenka library pictures, kuri primena favourite worst nightmare laikus ir, kaip sako karolė, duoda pasitaškyt seniesiem arctic monkeys fanams, ir all my own stunts.

reckless serenade ir piledriver waltz jau įsikirtusios makaulėj, kartu gali dainuot ar bent niūniuot. su pastarąja iškyla dilema: ką rinktis - alexo turnerio ar arctic monkeys versiją? ir dar iki šiol neatsakiau į šitą klausimą, o gal nenoriu atsakyt.

nepastebimai prasiklauso love is laserquest, o atėjus suck it and see apšali ir nebeturi žodžių. galiausiai alexas visiems arctic monkeys/humbug'o kritikams pareiškia that's where you're wrong ir viską užbaigia.

arctic monkeys pasikeitė. išaugę iš paaugliškų inkariukų, perėję visas krizes, depresijas, humbug'us palikę už nugarų, jie tampa skoningi, rokenroliški, subrendę. tokie, kokie ir turi būti. tiek laukta ir svarstyta, tikėtasi, net baimintasi, bet vyrai tikrai nenuvylė, visiems po didelį didelį apkabinimą perduosiu, jei kadanors sutiksiu.

milda

Soulmates never die

the only thing you can rely on is that you can‘t rely on anything

Placebas, pasak visažinės Wikipedios, yra „tariamas vaistas, kurio poveikis gydant ligą yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas“, tad teiginys, jog Placebas gydo kūną arba sielą, yra mažų mažiausiai absurdiškas. Bent jau žinant mane. Visos žaizdos – tiek fizinės, tiek dvasinės užgyja daug greičiau ir lengviau klausantis Placebo. Galbūt tai tik įsišnekėjimas, nes juk tikrai – kai padaugini Molko balso, ima blogėti. Oh well. Reikia į šitą pažvelgti giliau. Dauguma manęs bent vieną kartą gyvenime yra paklausę: „Ką tu juose radai? Kodėl jie tave įkvepia? Kas būtent tave įkvepia?“ O aš gūžteliu pečiais ir ką nors pacituoju.

Rašyti biografinius faktus, apkalbėti diskografiją, vargintis aiškinantis narių orientaciją yra beprasmiška. Lygiai taip pat, kaip Jums lieptų apie mylimą žmogų rašyti sausais sakiniais, neparodant jokių jausmų. Aš taip negaliu. Placebo yra dalis mano gyvenimo – ne tik to, kurį gyvenu priešais ekraną ar atkirtusi save nuo realybės ausinėmis. Širdyje, galvoje... ne! sieloje ši grupė turi atskirą kampelį, kuris yra tarsi izoliuotas nuo purvinų pašalinių rankų, nuo kitos muzikos, kitų celebrities, kurias norėtum bent kartą gyvenime pamatyti gyvai. Pažįstu vieną žmogų, kuris lygiai taip pat gyvena Oasis (nors jie ir išsiskirstė jau prieš porą metų). Galvą guldau, jog ji, skaitydama šią eilutę, nusišypsos, o toliau viską taikys sau, bet tai tik dar labiau sustiprins žodžių poveikį.

Apie Placebo žinau tik tiek, kad prieš tai gyvavo Ashtray Heart. Vėliau, 1994, susikūrė Placebo, su homoseksualu, biseksualu ir heteroseksualu priešaky. Deja (arba nelabai. Mano atveju – tikrai nelabai), jį, berods, 2009 pakeitė kitas hetero, kuriame daugiau energijos, jis stipriau ir geriau daužo būgnus ir džiaugiasi tuo, ką daro. Kas toliau? 6 ar 7 albumai, krūva paslėptų dainų (HK Farewell arba Ion man turi lygiai tokią pat reikšmę kaip kokia Nancy Boy ar Battle For The Sun), akibrokštai. Mielieji kritikai paskutinįjį albumą – Battle For The Sun – vertina neigiamai. Gal jie nesuvokia, jog pasikeitimai būtini, jeigu nori toliau vystyti grupės veiklą. Galbūt muzikos stilius nebe toks: labiau supopsėjęs, MTViškas. Khm, nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi, kad Placebo vis dar kuria. Ir kad ir kas tai bebūtų, net jeigu Brian sugalvotų parašyti dainą, panašią į Bieberio, aš vis tiek džiaugčiausi (šiaip tai jau meluoju. Bieberizmu nesidžiaugia niekas). Svarbiausia, kad pati grupė būtų patenkinta savimi, tuo, ką kuria. Jeigu kas nors nepatinka, visada yra galimybė perjungti dainą arba susilaikyti nuo nevykusių komentarų.

Jausmingumas nesvetimas ir pačiam Molko, nors dauguma parašytų dainų buvo sukurtos jam esant high. Narkotikai, alkoholis, cigaretės yra beveik kiekvieno rock star‘o kasdienybė. Bet ar nuo kokio Cobaino man eina per kūną šiurpuliukai, ar per Rape Me užsimerkus aš pajuntu nesvarumo būseną, kaip, pavyzdžiui, klausantis Space Monkey? FUCK NO. Mano manymu, į kūrybą Molko įdėjo daug daugiau savęs, negu Nirvana ar kokia porą metų gyvavusi grupiūkštė. Jeigu Brian dainuoja apie liūdesį, tą patį pajusi ir Tu. Jeigu kiekviena eilutė alsuoja skaudžia neapykanta, bent vieną pritaikysi sau. Ką jau kalbėti apie, tarkim, My Sweet Prince, kur pats pasijunti priklausomas nuo narkotikų, regis, Tau pačiam gresia Baltoji Mirtis. Ne nuo to paties, ką vartojo autorius. Tu esi gyvas jo dėka. Jo balso, jo muzikos, jo žodžių. Nemoku apibūdinti to, ką jaučiu klausydamasi Placebo. Tai kaip minimum trys taurės vyno, pusė pakelio cigarečių, kaip glėbys to, kas niekas nebus šalia. Visokie menininkai sako: „Thank you, music, for being there when nobody else was“. Aš taip pasakyčiau tik trims vyrukams.

Vienas draugas yra pasakęs: „Placebo yra skaudi muzika ne ausims, o sielai“. Iš dalies sutinku. Turi išmokti Juos mylėti. Tik tada galėsi suprasti tuos, kurie be Placebo efekto gyventi nebegali.

D.

Buvau LIVERPOOL'io gimtadieny..

O Karoluko penktadienio vakaras praėjo ypač smagiai: liverpuliečiai sulaukė ketvirtojo gimtadienio. Mane vis dar stebina, kad ši grupuotė iš ties susilaukia žmonių dėmesio, nes dauguma pradėję klausyt rock/alternative/indie/britpop iš pradžių pasijaučia forever alone Lietuvoj su tokiu skoniu. Taigi, jie praskaidrina gyvenimą.

Liverpoolio “plote” teko lankytis pirmą kart (neskaitant vasara vykusio Live Camp). Publika šilta, dauguma veidų matyti koncertuose, tai įrodo ištikimybę. Lofte taip pat buvau pirmą syk. Garsas labai geras, žmonių nepergrūsta, bet šiek tiek užknisa alaus monopolija.

Anyway.. Kaip ten viskas buvo:

Loftas. Mažai žmonių ir vyrukas su akustine gitara ant scenos. Toks romantiškas pasirodymas vakaro pradžiai. Žmonių pradeda daugėti, o ant scenos pasirodo “Kėdės ir Stalai”. Tai jau savotiškas rock’n’rollas, nors jaučiasi, kad kartais FLAMINGO bosistu pabūnančiam Ignui reiktų padirbti su tarimu. Bet jie kieti. Alus toliau liejasi, žmonės pradeda išsijundinti, o čia ir vietos pasidaro mažoka.

PERTRAUKA. Damn, per pertraukėlę žmonės pradėjo rimtai tūsint, nes prasidėjo visi geriausi gabalai. Atrodo, kad norint sugundyt tokio skonio mases, DJ’ėjui reikia teturėti youtube po ranka. Kas tuos remixus ir sugalvojo? Žmonės pradeda atsipalaiduot pagal geriausias britiško roko daineles, jas staugia ir mėto konfeti.

Įsimaišai į masę ir pajunti muzikos galią. Ant scenos lipa Freaks On Floor. Nesu didelė jų fanė, bet matosi, kad vaikinai turi savo stilių, savo fanus, yra įvaldę techniką. Publika šėlo, tikrai šėlo, bet negali gi visų jėgų atiduot - paskutiniai pasirodo FLAMINGO su puse savo coverių programos. Šitoj vietoj aš, kaip visad, atsistoju prieky ir staugiu best songs ever.

Aišku, nebuvo apseita ir be ne ten pataikiusių snukių, a.k.a. sostinę lankantys italai, “draugai atsitempė”, “daugiau nėr kur eit” ir panaši fauna. Jie užėję, tikriausiai, pagalvojo, kad žmonės susirinko pasitūsint pagal youtube klipus. Panašiai ir yra. Mes tai vadiname - geriausiais vakarėliais.

Reziume: grįžti verta ir SULAUKIT DAR IR 10 GIMTADIENIO!

Peace. Love. Rock n Roll.

Liko šiek tiek daugiau nei septynios savaitės iki vasaros, na, o vasara muzikos narkomanui - festivalių metas. Taigi, šiandien abiem ausimis besiklausydama Vytauto Širkos "Altorių Šešėly" įgarsinimo, bet iš tikrųjų nieko nesuprasdama, nes mano mintys sukasi tik apie peršalimą, apžvelgsiu ką šiemet mums siūlo geriausi Europos muzikos festivaliai.

Kol Lietuvoje geriausiu renginiu išlieka "Mėnuo Juodaragis", kaimynai nesnaudžia - lenkai ir latviai rengia kasmečius, jau dešimtąjį jubiliejų švenčiantį, "Open'er" bei "Positivus".

Pasikultūrinimas Gdynėje birželio 30-liepos trečiąją dienomis su tokiomis grupėmis kaip Coldplay, Hurts, Pulp, Two Door Cinema Club bei atlikėjais Kate Nash ir, taip, Paolo Nutini, jūsų banko sąskaitą palengvins nuo 165 iki 426 zlotų, kepenis nuvargins pigiu alumi (whatever, jos regeneruoja), praturtins žodyną keliomis kaimynų frazėmis (nebent jūs iš Vilniaus ir balsavote už Tomaševskį) ir gal pagaliau pakeis vieno kito lietuvio požiūrį į Lenkiją. P.S. Uždraustos visos profesionalios kameros ir vis dar negalima įsinešti ginklų.

Tuo tarpu mūsų broliai šaunuoliai latviai šiemet apsiginklavo Editors, Hurts, Royksopp bei Marku Ronsonu ir liepos 15-16 dienomis jau penktą kartą pelnytai vadinsis didžiausiu ir geriausiu festivaliu Baltijos šalyse nuo 30 iki 37 latų.

Silpnų nervų skaitytojams pats metas paspausti raudoną iksiuką ekrano kampe, nes tikrosios dūzgynės (ar kaip ten sumąstė kalbininkai?) tik prasideda. Keliaujame į Glastonbury, kur birželio 23-26 dienomis vyks vienas geriausių festivalių pasaulyje. Kol kas britai nepaskelbė galutinio line up, bet nusimato išvysti tokias žvaigždes kaip U2, Beyonce, Coldplay, The Chemical Brothers, Primal Scream bei Elbow už beveik 200 svarų.

Na, o galutinai jus nužudys birželio 3-5 dienomis Vokietijos Niurburgringo trasoje vykstantis "Rock am Ring" festivalis. Jūsų ausų būgnelius už 170 eurų plėšys ir nuvarys nuo kojų Kings of Leon, Mando Diao, Interpol, Wolfmother, The Kooks, Korn, Pete Doherty, The Naked and Famous ir daugybė kitų šaunių grupių. Žodžiu, nereikia nė minėti, kad be dūzgynių galėsite pamatyti ir garsiąją trasą, be to, kas jau kas, bet šie žmonės renginius organizuoti moka.

Dabar manęs nekenčia visi nepilnamečiai asmenys, bet jie visada turi viltį, kad ir šiemet Lietuvoje švies nepakeičiamas B2gether

žiburėlis, o pagrindiniu headlineriu ir vėl pasiskelbs, o po to neatvyks ponas Andrius.

Always Yours, Bee

"Dabartinės “aš” kūrėjai - nuoširdžiai jums dėkoju" arba "Music - me gusta"

Teko rašyti rašinėlį lietuvių kalbai apie dalykus, kurie padarė įtaką. Visada rašydavau apie muziką, šį kart nusiteikiau taip pat. Nusprendžiau, net su jumis pasidalinti. Kritikai, c'mon.

2008 m. mano gyvenime buvo kaip persilaužimas Antrajame Pasauliniame kare. Ligi tol, mano nuomonę suformuodavo kiti, mano grojaraštį sudarydavo “MTV”. Kam lįsti toliau ir atrasti, kas tau iš tikrųjų patinka, ko tu išties nori. Ačiū “MTV”, ačiū tada buvusiems aplink mane, jūsų laikai baigėsi.

Kai “Red Hot Chilli Peppers” išleido savo paskutinio albumo singlą, aš pajutau visiškai kitokią muzikos galią. Buvau, ir vis dar esu, bloga ir parsisiunčiau jų albumą. Klausiau vien tik jo. Šokių aikštelės dešimtuką įsijungdavau vis rečiau.

Atėjo pavasaris ir depresijos sumažėjo. Atėjo balandis ir “Gravel” išsiskirstė. “Gravel”, jei kas nepamenat, tai buvo tokie trys arogantiški vaikinai su egocentrišku valkata Tomu Sinickiu priešaky, kurie bandė patekt į Euroviziją, tačiau nesėkmingai. Aš buvau tokia epinė, nes susidomėjau jais būtent tada, kai jie išsiskirstė, bet spėjau juos pamatyt du kart gyvai. Esmė tame, kad ponas Tomas buvo (na, ir yra) bendrai žinoma ir kontraversiška asmenybė. Visada buvo trys žmonių grupės - jį mėgstantys, nekenčiantys ir jo niekad negirdėję. Iki 2008 m. aš priklausiau tiems, kurie jo nemėgsta, bet po to viskas pasikeitė. Pradėjau skaityti jo internetinius dienoraščius, netyčiom mokytis mintinai dainų žodžius, žiūrėti ir skaityti įvairius interviu. Kadangi tėvams nelabai rūpėjo, kuo aš ten domiuosi, visiškai nejučiom jis man pradėjo daryti didelę įtaką. Kalbėsena, vogtos mintys - visa tai darėsi man įprasta. Kurį laiką, galima sakyt, buvau jo kopija.

Į aštuntąją klasę aš atėjau visiškai kitokia, net bendraklasiai tai pastebėjo. Aš susidomėjau, kokią gi jis muziką klauso. Atradau, paklausiau ir ji man labai patiko. Mano kompiuteryje ir grotuve pradėjo rastis tokie dalykai, kaip diskografijos. Tu ne tik mėgsti dainą, tu pradedi mėgti visą grupę. Nebeapsimoka siųstis vieną dainą, siuntiesi bent jau albumą. Skaitai dainų žodžius, domiesi atlikėjais ir t.t. Tada pasikeiti dar labiau ne tik mąstymu, nes tavo mintys jau ir taip virto dainų žodžiais, bet ir išvaizda - tavo rūbai nori būti kitokie, čia dar ženkliuką su mylimos grupės vardu prisisegsi, čia dar ir švarkelį panašų nusipirksi. Nekalbu apie tai, kad turimas tikras albumas kvepia skaniau už šviežias knygas ir yra padėtas gerbiamoj vietoj - šalia milžiniško plakato ant sienos. Žinoma, turėti aplankalą rinkti iškarpoms yra privaloma. Atrodai keistas kitiems, bet vėliau tu surandi bendraminčių ir tai pasidaro taip miela ir įprasta. Sėdi ir tikiesi, kad išaugsi iš šito, bet tik po to, kai pamatysi grupes gyvai.

Dar dabar dėkoju tėvams, kurie mane augino ne su rusiškom baladėm, bet su roko klasika. Visą gyvenimą liksiu skolinga tam, kas mane pakeitė. Bet kaip atsidėkoti nematerialiajai materijai? Parašyti sonetą? Nupiešti meno kūrinį? Skleisti aplink? Kaip man pasakyti didelį ačiū muzikai, kuri mane formuoja jau kelis metus? Ar tai, kad aš nusipirksiu albumą bus tikrasis ačiū?